Dievas jūsų gyvenime

Viskas yr gerai. I gerai yr, kap žmonės turi tikėjimų i tiki in Dievų.

Ale nesuprantu kas tas yr gyvenimas su gyvu Dievu i asmeninis bendravimas su juom Čia, raiškias, atsikeli iš ryta i tam gyvajam sakai: " Tai smetonų valgysim a čystu dūchu gyvi būsim?"

Mumis ambulatorijas daktaras tai sakydava, kad kap žmogus kraipias in Dievų - tai vadinasi malda, ale kap Dievas ing žmogų - tai jau šizaprenija.

Todėl man biškį kap tai kap burnojimas prieš Dievų rodas Jo prilygijimas broliui Antanui ar sosiedui Pranui...

[quote=Peliauckų Jadzė,2006 11 21, 16:51]
Viskas yr gerai. I gerai yr, kap žmonės turi tikėjimų i tiki in Dievų.

Ale nesuprantu kas tas yr gyvenimas su gyvu Dievu i asmeninis bendravimas su juom
Kai IS TIKRUJU tiki, o ne tik apsimeti esantis krikscionis, bendrauji su Dievu kasdien. Jis tada - pays artimiausias, visada suprantantis, gero tau linkintis ir geriausiai tave pazistantis asmuo. Kaip mylinciam tevui tada mintyse ar zodziais gali issakyt Jam savo nuogastavimus, nerimastingas ir dziugias mintis, prasyti pagalbos ir dekoti. O Jis kalba zmogui daug paprasciau, nei galima isivaizduot - leidzia ateit reikalingoms mintims reikalingu momentu, per kita zmogu perduoda kokia nors svarbia informacija (kartais kitas zmogus nei is sio nei is to atsako i klausima, kuris tave kankino ilgai, duoda patarima ar ideja, kurios prasei Dievo), kartais tau i rankas patenka koks nors rasytinis saltinis, kur slypi atsakymas i tavo ieskoma klausima ar problemos sprendima ir pan. Kai prasai Dievo pagalbos kurioj nors srity ir ta problema issisprendzia tarsi savaime, lyg stebuklingai - tai ir yra Dievo atsakymas, pagalba.
Kiekvienas zmogus turi teise tiketi TAIP, kaip nori, taip, kaip asmeniskai jis supranta tikejima. As tikiu butent taip ir jokiu budu nesmerkiu ir nezeminu kitaip tikinciu, net tada, kai nuomones kardinaliai skiriasi. Sekmes visiems gyventi su Dievu ir pazinti Ji vis giliau!

Jadze a Jadze, ne visi toki kreipiniai žinok šizofrenijos atvejai ...Bo jei ans niekaip nesikreiptų į žmogų (nu nebūtina įsivaizduot, kad telefonu paskambina ar skypu pasijungia gi), žmogus apie aną nė girdėt būt negirdėjęs... Nebūtina gi iškart balsų ir klinikinių atvejų įsivaizduot
Vienas pavyzdukas (ir kt. aišku būna) - Šventraštis gi pavadinamas Dievo laišku žmogui...Tai kuo ne kreipimasis? Ar čia jau ir klinikinis atvejis Šventraštį skaityt?

[quote=Lelija33,2006 11 21, 18:15]
[quote=Peliauckų Jadzė,2006 11 21, 16:51]
Viskas yr gerai. I gerai yr, kap žmonės turi tikėjimų i tiki in Dievų.

Ale nesuprantu kas tas yr gyvenimas su gyvu Dievu i asmeninis bendravimas su juom
Kai IS TIKRUJU tiki, o ne tik apsimeti esantis krikscionis, bendrauji su Dievu kasdien. Jis tada - pays artimiausias, visada suprantantis, gero tau linkintis ir geriausiai tave pazistantis asmuo. Kaip mylinciam tevui tada mintyse ar zodziais gali issakyt Jam savo nuogastavimus, nerimastingas ir dziugias mintis, prasyti pagalbos ir dekoti. O Jis kalba zmogui daug paprasciau, nei galima isivaizduot - leidzia ateit reikalingoms mintims reikalingu momentu, per kita zmogu perduoda kokia nors svarbia informacija (kartais kitas zmogus nei is sio nei is to atsako i klausima, kuris tave kankino ilgai, duoda patarima ar ideja, kurios prasei Dievo), kartais tau i rankas patenka koks nors rasytinis saltinis, kur slypi atsakymas i tavo ieskoma klausima ar problemos sprendima ir pan. Kai prasai Dievo pagalbos kurioj nors srity ir ta problema issisprendzia tarsi savaime, lyg stebuklingai - tai ir yra Dievo atsakymas, pagalba.
Kiekvienas zmogus turi teise tiketi TAIP, kaip nori, taip, kaip asmeniskai jis supranta tikejima. As tikiu butent taip ir jokiu budu nesmerkiu ir nezeminu kitaip tikinciu, net tada, kai nuomones kardinaliai skiriasi. Sekmes visiems gyventi su Dievu ir pazinti Ji vis giliau!
[/quote]

Visiškai pritariu Lelijai
Mano nuomonė tokia pati.
Žadėjau papasakoti savo istorijas - stebuklus, kuriuos patyriau iš Viešpaties rankų.
Taigi, prasidėjo viskas seniai, mokiausi 10 klasėj. Dievo netikėjau, gyvenau sau ir tiek. Tada susirgo mano tėvas. Inkstų uždegimu. Atsigulė į ligoninę. Vienas inkstas nedirbo visiškai, kitas - tik prijungtas prie aparatūros. Žodžiu, kai nuėjom aplankyti, pasakė, kad pirktume karstą ir ruoštumėmės laidotuvėms. Grįžusi iš ligoninės negalėjau apie tai negalvoti, verkiau, o tada ėmiau melstis, kalbėju rožinį ir prašiau pagalbos šv. Marijos. Taip kelias valandas, kol nusokamavusi užmigau. Kitą rytą paskambino iš ligoninės ir pasakė, kad tėvą išvežė į kitą ligoninę, kad jam joks ten uždegimas, o akmenukas užkimšęs šlapimkanalį, tereikia paprastos operacijos pašalinti tą akmenuką ir viskas bus gerai. Taip ir buvo. Tėvą turiu iki šiol.
Kitas atvejis - turėjau labai rimtų priežasčių manyti, kad niekada neturėsiu vaikų. Ir neturėjau. Prabėgo keli metai po santuokos, pastoti nepavyko. Tada vėl nusprendžiau kreiptis į Dievą. Meldžiausi visur, dažnai. Į šventąją Dvasią, į Viešpatį Dievą. Kartą meldžiausi net važiuodama autobusu ir labai prašiau šv. Dvasios duoti man nors kokį ženklą, kad mano malda išklausyta. Ir staiga - tiesiog pro pat važiuojantį autobusą, pro pat langą, už kurio sėdėjau praskrido didžiulė balta gulbė, vos ne sparnais liesdama langą... Po poros savaičių supratau, kad pastojau...
Trečią kartą Viešpaties meldžiau darbo. Buvau tuo metu bedarbė, vyras uždirbdavo labai mažai, vaikai buvo maži, o visur gaudavau atsakymą "NE"... Vienoj vietoj irgi gavau tokį pat atsakymą, bet po ilgų prašymų prisiprašiau susitikti dar kartą, kitą dieną. Ėjau ir meldžiausi... Darbą gavau.
Buvo laikas, kai labai reikėjo pinigų, konkrečios sumos ir nebuvo iš kur jų paimti, o laikas spaudė. Tada meldžiau Viešpaties netgi to, nors anksčiau pinigų neprašydavau niekada. Ką gi, patekau į Valinsko "Šešis nulius milijoną" ir laimėjau būtent tokią sumą, kurios man reikėjo.
Pakui vyras pradėjo labai gerti (ne staiga, bet po truputį daugiau ir daugiau). Namie pasidarė nebepakenčiama. Ėmiau galvoti net apie savižudybę, bet kreipiausi į Dievą. Net nežinojau, ko konkrečiai prašyti, todėl tik meldžiausi :"Tėve, tu matai, kaip man sunku, aš nebegaliu to pakelti, esu silpna, padėk, gelbėk, nes palūšiu, neištversiu" Ir ką - per kelias dienas vyras nusprendė išvykti dirbti į užsienį, nors anksčiau apie tai ir kalbėti nenorėdavo. Ir išvyko, dirba, siunčia pinigus. Tad kokių gi man dar reikėtų Dievo buvimo įrodymų??? Buvo dar ir kitų smulkesnių stebuklų, bet jau ir taip žinutė labai ilga. Kaip minėjau, į Dievą kreipiuosi kaip į mylintį Tėvą kreipiasi mažas vaikas, taip pat į Mariją - kaip į mamą, į Jėzų - kaip į brolį... Žinoma, dabar lankau bažnyčią ir meldžiuosi, mano gyvenimas pasikeitė - jis prisipildė ramybės. O kai užplūsta nerimas, žinau, kad kažką darau ne taip, negerai. Tada meldžiu šv. Mariją parodyti man mano klaidas ir ateina tas suvokimas. Jaučiuosi stipri, nes niekada nesu viena, jaučiu Viešpaties meilę ir buvimą šalia, Jo palaimą ir ramybę siunčiamą žmonijai. Tik reikia atidaryti sielos duris ir langus - Jėzus ant slenksčio - įsileiskime Jį...

Omeny turėjau adoraciją.

Man kelia nuoširdų nusistebėjimą tai, kad tos perkeltinės reikšmės nematai Tu. Dar suprasčiau, jei Jėzus būtų kalbėjęs būsimuoju laiku, bet Jo auka tuomet buvo dar prieš akis, o Jis jau kalbėjo apie Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidaluose. Kitaip tariant, vienu metu dar buvo kūne ir jau kalbėjo apie savo pasilikimą šiais pavidalais. Na tai gal ir ne tiek svarbu. Beje ar Tau nekyla minčių, kad Jėzus kalbėjo apie bendrystę Kūno - Bažnyčios narių (tiek TARPUSAVIO, tiek su Dievu)? Jėzaus mokiniai tiesiog sėdėjo ir vakarieniavo prie vieno stalo ir ko gero jautėsi lygūs prieš Viešpatį. Deja šiais laikais taip susodinti skirtingų konfesijų krikščionis jau kur kas sudėtingiau - mat ritualai, apeigos nesutampa ir pan. banalybės. Per toli nuo esmės - štai kas liūdniausia. Nemanau, jog Tradicija tos esmės prideda.

Ojjjjjj Jie turi akis, bet nemato, jie turi ausis, bet negirdi
Smalsute, pasidomėk kada rimčiau mokymu apie Eucharistiją, o tai nė nežinau kaip diskutuot, kai akivaizdžiai matai, kad žmogui tuo klausimu ar žinių ar noro suprast trūksta.
358 Tad Eucharistija mums yra:

– dėkojimas Tėvui ir Jo pašlovinimas;
– Kristaus ir Jo kūno aukos atminimas;
– Kristaus buvimas čia ir dabar Jo žodžių ir Jo Dvasios galia.
Va čia plačiau, nieko naujo aš matyt nepasakysiu
http://katekizmas.lc...003/N143F8.html

Nu neišrado žmonės tokio mokymo šiaip sau ir iš lempos, kad kažkam taip patiko ar sušvietė


Na ir kas? Ką klūpojimas išreiškia nežinai?


Labai teisingai. Visiškai pritariu Kristaus Kūnas ir Kraujas Eucharistijos pavidalu tam tikrai nekliudo - sakyčiau net padeda


O ką ji daro? Atima esmę? Nebelieka jos?

Ji arba nedaro nieko, arba užgožia esmę ("atima" - kiek perstipriai būtų pasakyta).
Papildyta:

Žinai Patieška, kartais būna kiek kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ne pirmą kartą matau aš tą KBK ir noro nepasakyčiau, jog labai stigtų - tiesiog Tu katalikė, o aš savo tikėjimo dirbtinai nespraudžiu į katekizmo rėmus (sveikintina, jei Tau tai visai ne dirbtina ), bet dėl to juk neverta pyktis ar tuščiai ginčytis, tiesa?

Jep supratau, kai tu oponuoji - prasminga, kai aš - tuščiai. Beje, skirtingos pozicijos ne visada yra pykčio išraiška Aš gi savo, o ne kažkieno kito pažiūras išdėsčiau - toks skyrelis gi - "Jūsų gyvenime". O apie dalykus kurie man būtų bereikšmiai aš apskritai tiek nekalbėčiau ir nebandyčiau paaiškint


niekas, kam tikėjimas yra nuoširdu, dirbtinai nieko niekur nespraudžia nes to dirbtinumo tiesiog nebūna. Bet vis va tas noras žmogui galvot, kad tai ką aš darau - nioširdu, o tai ką kitas ir kitaip nei aš - dirbtina (su retom išimtim). Nereikia taip (nekalbu apie tavo ir mano pokalbį - kalbu apskritai, kai prieinama nevienodų vieno ar kito dalyko sampratų)


Arba arba? Tai kaip vis tik?


Blogiau

Patieška, mieloji , jei tikrai manyčiau, kad nėra nieko blogiau už katalikybę, vargiai būčiau ištekėjusi už praktikuojančio kataliko ar juo labiau bent kartą per savaitę nesilankyčiau katalikų bažnyčioje. Ir visgi katalike savęs nelaikau (napaisant to, kad vaikystėje ne savo apsisprendimu buvau pakrikštyta), nes arba priimi visą Bažnyčios mokymą, arba jo nepriimi, nors su didžiąja jo dalimi ir visiškai sutinku. Man nepriimtina Komunijos samprata tokia, kokia pateikiama KBK, tad juk neverta apgaudinėti savęs, tiesa? Galbūt, jei tokia bus Viešpaties valia, ir ateis diena, kai aš galėsiu pritarti tam, ką rašai Tu - deja šiuo metu manau kitaip ir taip "kitaip" mano tikrai nemaža dalis krikščionių, į kuriuos katalikai ar stačiatikiai geriausiu atveju linkę žiūrėti atlaidžiai kaip į jaunėlius brolius paklydėlius...

Ar kas nors is jusu matet ,,Da Vincio kodas"? Ar tai nepakeite jusu tikejimo baznycia? Man tai tik dar labiau atvere akis