Dievas jūsų gyvenime

As gyvaji Dieva pazistu jau 17 metu. Pritariu itikejusioms, kad tai nuostabu! Tikras stebuklu pasaulis. Tiesa, pradzioje, siek tiek kitaip isivaizdavau ta gyvenima su Dievu, palaipsniui pazinimas didejo, keitesi pasauleziura, mastymas. Neisivaizduoju, kaip isvis galima gyvent netikint ir asmeniskai nebendraujant su Dievu.

O kokiu tu turi irodymu kad Dievas tikrai yra?Kas pasikeite tavo gyvenime pradejus gyvent su Dievu?

Nepasakyčiau, kad kūnas tėra žmogaus materialus pavidalas ("rūbelis") - tai žmogaus kaip vienumos dalis. Net amžinybėje būsim su tais pačiais (tik perkeistais) kūnais.
Papildyta:

Tuomet miltai pavirsta žmogaus kūno ląstelėmis - kitos tiesioginės prasmės čia būti negali. Suprantu, jog neįrodomais dalykais belieka tikėti, bet tai, kas akivaizdu, yra faktas, o ne tikėjimo dalykas. Šiuo atveju faktas yra tai, kad materialusis Komunijos pavidalas nepakinta.
Papildyta:

Esi tikra?
Papildyta:

Kam gi eiti? Na pvz. kad ir dėl žmonių akių. Ir nebūtinai tai nerimtas požiūris, tiesiog žmogus gali būti dar neatradęs gyvojo Dievo ir gal net neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Tenorėjau pasakyti, kad mechaniškai atlikti šį veiksmą niekam neuždrausi, bet ar pasikeis būtent nuo to kas nors žmogaus viduje?

Tas "įdomus dalykas" anksčiau ar vėliau nutinka kiekvienam, "paveldėjusiam" tikėjimą kaip šeimos tradiciją.

"Jeigu tau kartais ateina mintis, kad visa, ką apie Dievą manei, yra netikra, ir kad Dievo nėra, dėl to nenustebk. Taip pasitaiko visiems. Tik nemanyk, kad tavo netikėjimas kyla todėl, kad nėra Dievo. Jeigu tu daugiau netiki Dievo, kurį anksčiau tikėjai, tai kyla iš to, kad tavo tikėjime kažkas buvo netikra, ir tu turi pasistengti giliau susimąstyti, ką tu vadini Dievu.
Jeigu nustoji tikėjęs medinį dievą, tai dar nereiškia, kad Dievo nėra, o tik tai - kad jis yra ne iš medžio." (L. Tolstojus)

Ar nepagalvojat, kodėl pvz. rašytoja J.Ivanauskaitė po egzotiškų ieškojimų visgi sugrįžo prie tos pačios krikščionybės, kuri daugeliui Jūsų atrodo tik tarpinis laiptukas tobulėjimo kelyje (ir tai tik geriausiu atveju) ir būtent paskutiniuosius metus laiko prasmingiausiais savo gyvenime? Kartais išties reikia laiko, jog suprastum, kad tai, ko ieškai, yra čia pat, kad išsigandus medinio dievo neverta skubėti jo pakeisti kitu tokiu pat mediniu.

Na, argi svarbu, kaip Dievą pavadinsim, ir kur jį rasim? Juk svarbiausia, kad jį randame. Ir dažniausiai jį randame tada, kai nustojame bėgę paskui įsivaizduojamą dievo pavidalą, kaip paskui kokį miražą, o paprasčiausiai sustojame, ir leidžiame Dievui pačiam ateiti pas mus. Ir visai nesvarbu- krikščioniškas jis, ar budistinis- jis yra vienas visiems. Ir jis yra. O tai -svarbiausia.

Smalsute aš juk ir nekalbu apie laboratorijose ištyrinėtą Dievą. Aš kaip tik ir kalbu apie tikėjimą.
Beje, ištirtas ir įrodytas Dievas vargu ar kažką pakeistų, žmonių gyvenimus keičia asmeniškai į savo gyvenimus priimtas, o ne laboratorijoje įrodytas Dievas. Aš tikiu, kad jis yra pasilikęs su mumis Eucharistijoje.


Taip Paskaityk Paskutinės vakarienės aprašymą Šv.Rašte.


o tu mano poste, kurį komentuoji nepastebėjai mano požiūrio šiuo klausimu?


Kažkodėl įtariu, kad čia tradicinių religijų daržan ir tiek

laba, aš ir esu laiminga, kad atradau Dievą. kai man buvo gyvenime sunkus tarpsnis kreipiausi į Dievą, tada bažnyčios svarbos nesureikšminau, daugiau- savo viduje atradau tą ryšį, ir tikrai, atėjo suvokimas- kodėl aš taip gyvenu, ką ne taip darau, mąstau, kad man taip negerai, tas atradimas ištiesų pakeitė mano dvasinę būseną, pasikeitė ir žemiškasis gyvenimas.
tačiau laikui bėgant, šeima, vaikai, darbai ir po truputį nutolau mintimis nuo Dievo, nebeliko to dėkingumo begalinio, kurį pajutau tada. Ir nutiko taip, kad vėl atsidūriau beviltiškoj situacijoj ir dar dėl pačios kaltės. kai pamačiau, kad viskas griūna po truputį, vėl kreipiausi į Jį, bet šį sykį bėgau į bažnyčią, ėjau išpažinties, kas vėl man sugrąžino ramybę, dabar suvokiu, kad vis gi neužtenka žmogui vien tik pačiam su Dievu bendrauti, kad neveltui yra vieta, kur žmonės ateina padėkoti ir atgailauti Dievui ...nors mišios labai priklauso nuo kunigo kuris jas veda ,va, kur žmogus ,atrodo tikrai suveda tą valandą visą minią su Dievu, tai R Doveika.

Pati stipriai pasikeiciau, nes supratau daugeli dalyku, kuriuos anksciau ignoravau arba nesamoningai vengdavau mastyti. Dingo nuolatine baime dek ateities, isitempimas, ne vienas stebuklas ivyko (vienas is ju - buvo prognoziu, kad niekad neturesiu vaiku, o susilaukiau triju. Pirmojo nestumo metu gydytoja pasake, kad tai - tikras stebuklas).
Papildyta:

Auksciau parasyta atsakyma skyriau Darijai22. Dar noriu paklausti. Darija22, ar pati esi tikinti? Nebutinai, ar krikscione, tiesiog ar tikinti? Jei ne, gal ne paslaptis, kodel? Gal nusivylei kada nors gyvenime ir nusprendei niekuo netiketi?

Sveikos,
Džiaugiuosi šia tema. Tikrai tikiu Dievą. Besąlygiškai. Kaip ir Palaiminta esu patyrusi ne vieną ir ne du Jo padarytus stebuklus savo gyvenime. Galiu tegti, kad Viešpats man duoda viską, ko paprašau. Ir dar daugiau. Tad kaip galėčiau netikėti? Tikiu, kad Jis myli mane kaip savo vaiką. Ir aš myliu Jį. Taip pat ir Mariją, kuri man yra kaip motina ir Jėzų, kuris yra brangiausias draugas ir brolis. Asmeniškai patyriau Jų dalyvavimą mano gyvenime, todėl netikėti negaliu. Įrodymų daugiau negu pakanka...Jei kam įdomu, galėčiau pasidalinti.

Jojuin, aišku, kad įdomu

Taigi, kad per tą Paskutinę vakarienę niekas nei prieš duoną ar vyną, nei prieš patį Jėzų neklūpojo. Jėzaus kalba kupina palyginimų ir perkeltinių reikšmių ir dėl to katalikams regis problemų nekyla, o jau štai Jo ištarti žodžiai per Paskutiniąją vakarienę kažkodėl priimami tiesiogiai ir niekaip kitaip. Liūdna.
Papildyta:

Na aš negalėčiau tikėti, kad valgau žmogišką kūną - nesu vegetarė, bet kanibalė taipogi. Nemanau, kad būtent tuo tiki Tu, nepriklausomai nuo laboratorinių tyrinėjimų.

O tu nežinai, kad Eucharistija priimama stovint? "Prie ko" čia tas klūpojimas? Be to tai jau vėliau atsiradę liturginiai gestai, kurie turi savo prasmes.
Ne nuo klūpėjimo ar stovėjimo perkeitimo tikrumas priklauso


Pala bandai įtikint, kad netikiu?


Na ir katalikai irgi ne visai taip tiki Kažko nesupratai Aiškinau aiškinau, o niekaip "nedaeina" ...skaityk viską iš naujo Lėtai.



O įsakymai "nežudyk", nepaleistuvauk" ir pan. taip pat perkeltine prasme turėtų būt suprantami? Tikrai nereikia visko kas yra surašyta Šventajame Rašte suprasti perkeltine prasme (taip žinau - jame yra ir alegorijų ir palyginimų ir poezijos - žinau, tą ne taip sunku atskirti pasigilinus...)
Beje, per paskutinę vakarienę gi nesakė "pulkit ir suėskit mane". Va čia būtų kanibalizmas. Sakė kitaip - "Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas" "Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas
Kurioj vietoj tu čia matai palyginimą? Ir kokią tu čia įskaitai perkeltinę reikšmę?
Tu kažkaip įdomiai bandai oponuot - norėdama paneigt kontrargumentais tokius teiginius, su kuriais nesutinkapatys tie, kurie tiki Dievo buvimu Eucharistijoje. O tu jais bandai paneigt tą tikėjimą (na kur aš tau rašiau apie Eucharistijos duonos cheminės sudėties pakitimą? ). At tau "tikra" reiškia ištiriama ir įrodoma per mikroskopą? O bet koks kitoks pakitimas - netikras ir simbolinis? Tiesiog man šitoj vietoj rodosi, kad prieš oponuodama šiuo klausimu pati turėtum pasidomėt tuo dalyku, kuriam oponuoji . Nes pokalbis gaunas panašus į tai :

- aš tikiu, kad ši spalva žalia
- nesutinku, jums tiesiog lengviau tikėti, kad raudona, bet to negali būti

Na ar kažkas panašaus...Apie Kristaus pasilikimą Eucharistijoje kalba toli gražu ne tik katalikai...Ir jei tokio mokymo pagrindo nebūtų pačiame Šv.Rašte, tiesiog nebūtų ir tokio sakramento. Nėra su šventojo rašto pažinimu taip - kad ai perskaičiau - patiko, tai pasirašo ir visi masiškai tikim. Nei pas katalikus nei pas kitus, kurie tuo tiki. Šventasis Raštas nėra perkeltinių reikšmių knyga (palyginimai - ne tai - kas jais pasakoma stebėtinai aišku)...antraip galima nusifilosofuot iki absurdo - "gimė" galima sakyt negimė, tai tik perkeltinė reikšmė, "mirė ant kryžiaus" irgi va perkeltinė - na mirė irgi tik perkeltine prasme - t.y. žlugo kaip žmogus nuo savo rūpesčių (kryžiaus) ir t.t.

Tiesiog nereikia ieškoti dviprasmybių ten kur jų nėra Ta knyga ne tam, kad painiotų žmones ir jos tyrinėjimai ne vieno žmogaus noru matyt tai ko nėra (perkeitimą pvz.) paremti.