6 diena: Pakeliui į RysyIšvakarėse sumigdę vaikus iki išnaktų su vyru ginčijamės dėl šios dienos maršruto. Tai turėtų būti kulminacinė mūsų kelionės diena: tikimės pamatyti aukščiausius kalnus ir galbūt pasiekti aukščiausią šios kelionės tašką. Tikrai vyksime į Štrbske pleso apylinkes, tik kuriuo slėniu patraukti
... Aš būčiau už pasivaikščiojimą iki Skok krioklio, tik bėda, kad už jo prasideda vienakryptė trasa ir nebėra galimybės grįžti atgal, o vienas iš gražiausių Tatrų maršrutų Mlynicka ir Furkotska slėniais mūsų jaunimui dar tikrai per sunkus. Gi tik iki Skok'o mes drąsiai galėjome daryti apšilimą, reiktų kažko rimtesnio. Išdiskutuojame kilimą Furkotska slėniu iki Chata pod Soliskom ir į Predne Solisko viršūnę, pasivaikščiojimą Mengusovska slėniu pvz. iki Velke Hincovo pleso. Bet galiausiai nugali vyro pasiūlytas maršrutas Rysy kryptimi. Į Rysy įkopti šįkart nesitikime, bet norisi pagaliau tą viršūnę pamatyti. Aš pati joje buvus 3 kartus, bet toliausias taškas, iš kurio mačiau ją tik kokių 10m atstumas, nes vis slėpdavosi tirštuose debesyse. Dabar gi realu ir optimalu mūsų akimis būtų pasiekti Žabie pleso.
Startuoti nusprendžiame Popradske pleso geležinkelio stotelėje. Šeimininkas minėjo, o ir žemėlapis rodo iki Popradske ežeriuko mašinomis pravažiuojamą kelią (kaip suprantu, tik su nacionalinio parko leidimais). Tikimės palengvinti žygio pradžią vaikams, bet tai kad tas kelias asfaltuotas mus ne itin maloniai nustebina. Per daug gerai, net neįdomu
. Atgal suplanuojame grįžti magistrale į Štrbske pleso. Visgi vaizdai ir palei asfaltą gražūs:
Oras puikus, tad pats Popradske pleso lipte aplipęs turistais. Nėra vietos prisėsti ne tik kavinukėje, bet ir kur ant žolės palei ežeriuką. Tad tik trumpai atsikvepiame ir sukame dar aukščiau. Čia jau žmonių žymiai mažiau. Poilsiukas prie kryžkelės Nad Žabiem potokom (atsiskiria keliai į Rysy ir Hincov potok upės slėnį):
Dar vienas žvilgsnis į Hincov potok slėnį, kuriuo kilome...:
..., į kitapus Hincov potok stūksančias viršūnes (kitą kartą būtinai pasuksime palei jas):
Ir toliau jau serpantinus sukame palei kaskadomis ir net kriokliukais krentantį Žabie potok:
Lipasi lengvai, beveik nestabčiojame. Vaikai susižavi papročiu sveikintis su priešais ateinančiais keliautojais, tad tik ir girdėti mūsiškių "Ahoj! Ahoj!" (Iš slovakų išvertus "Sveiki"). Į tai vaikai beveik visada sulaukia šypsena lydimo atsakymo (kartais ir "Agoj!", kaip kad taria dar "h" neištariantis mūsų Martynukas), dar kokio komplimento, o jaunesni vyrukai dar ir ranka į ranką pliaukšteli. Ir šiame maršrute įsitikiname, kad lietuvaičiai Tatrus mėgsta: sutinkame kelias jų grupeles, tame tarpe netgi savo žemiečių, klaipėdiečių, tarp kurių mane atpažįsta mano buvęs studentas. Et, mažas tas pasaulis. Smagu, tik nuotaika subjursta, kai besižvalgant į sniego lopinėlius per kalnagūbrį pradeda virsti visai negražūs debesukai, kurie netrukus prapliumpa šaltu lietumi, protarpiais net su kruša:
Papildyta:Iškart ženkliai atvėsta. O iki vadinamojo ledyno katilo su ežeriukais telikę tiek nedaug. Pasigailiu, kad būtent šiandien norėdama sumažinti svorį pramėčiau iš kuprinių vaikų megztukus, Elzės ilgas neperšlampamas kelnes, mudviejų su vyru skraistes nuo lietaus (vaikams taip ir nesuradome normalių nei Lietuvoje, nei Lenkijoje ar Slovakijoje). Visa tai dabar taip praverstų. Tai prausiami lietaus, tai slepiami debesų Žabie pleso visgi pasiekiame, bet jau kiaurai šlapi ir sušalę:
Traukiame iš kurinyčių akmenukus į turą (net nustembu, koks jis didelis - pasirodo, ne tik mes savo kopimą baigiam ties Žabie pleso):
O mainais vaikai į kuprines krauna po akmenuką nuo Žabie pleso pakrančių - atminčiai iš aukščiausio savo kelionės taško: 1921m.
Ištaikę momentą, kai debesys atidengia kalnagūbrį, dar įsiamžiname prie spėjamos Rysy viršūnės ir smalsiai apžvelgiame tolimesnį kopimo maršrutą, kuris iš šono atrodo gerokai sudėtingesnis, nei išlikęs mūsų atmintyje:
Sakome vaikams, kad būtinai dar ten užlipsime. Deja, šįkart mūsų kelias veda žemyn:
Ir taip pasigailiu, kad tiek užlipome. Kalnai griežtai parodė, kad nebuvome dar šiam lipimui pasiruošę. Kuprinėje verkia sušalusi ir dėl to užsnūsti negalinti mažoji, man įsikibęs į ranką ašaroja Martynas (sako, kad sesės gaila, bet matau, kad ir nuovargis daro savo), už nugaros girdėti iš drebulio kaukšintys vyresnėlių dantukai. Mažoji prisnūsta, o kitų nuotaikos kiek pasitaiso tik kai nuo vėjo mus ima dengti dideli akmenys ir kalnapušės:
Gi visiškai atsigauname Chatoje pri Popradskom plese: kavinukėje kas užkanda sriubos, kas arbatos, apšilame. Vyras su vyresnėliu atminčiai įsigija firminius šios chatos marškinėlius. Vienais iš jų tuoj perrengiame Elzę (vietoje kiaurai šlapių bridžiukų). Mažoji kažkuo primena vienuolę ir taip lakstydama po kavinę iki ašarų prajuokina ne tik mus, bet ir aplinkinius:
Išeidami nufotografuojame ir patį Popradske pleso, ko nespėjome padaryti lipdami į viršų. Vaizdas gal ne toks spalvingas, kaip saulėje, bet savotiškai net įspūdingesnis:
O toliau vėl neriame į debesis ir lietų (dėl subjurusio oro nusprendėme visgi leistis ne į Štrbske Pleso, o ten, iš kur pakilome):
Bet pasitaisiusi nuotaika jau leidžia pastebėti ir įdomiai akmens apgėbtą medį, ir drąsų net nesiruošianti nuo klegančios mūsų kompanijos slėptis paukštį (apžiūrinėjome vos iš kelių metrų atstumo):
Mašinoje traukdama tik atsitiktinai ten užsilikusį miegmaišį (galvoju užkloti bent sušalusius mažuosius) atrandu ir miegui palapinėse paimtų drabužių maišą. Visi džiaugiamės netikėta proga įlisti į sausus rūbus anksčiau nei tikėjomės. O kol pasiekiame savo nakvynės vietą ir visai atkuntame. Šeimininkus užgriūvame su šypsenomis ir kupini įspūdžių. Stebėdama savo čiauškančius berniukus slapčia visgi džiaugiuosi, kad kalnai vaikams parodė ir tokį savo veidą.
. Ir šios chatos žaidimų aikštelėje mūsų berniukai be vargo su kitais vaikais susikalba lietuviškai:
