Po Europą automobiliu „žaliems“

Pasivaikščiojimas Bastei tiltu nemokamas, bet norint daugiau pasivaikščioti po apžvalgos aikšteles, tenka nusipirkti bilietą, kuris kainuoja beros 2 eurus (o gal 3 ). Merginos nusprendžia pasimėgauti kava terasoje su puikiais vaizdais į Elbę , o aš ir sūnus nusiperkame bilietus ir einame tyrinėti uolų:



Čia Bastei tiltas. Kaip matote, ant jo turistų tikrai ne mažai:



Ten apačioje matosi Felsenbühne – uolų scena. Kaip suprantu, joje turėtų būti ypatinga akustika. Rathen miestelyje galima įsigyti bilietus į koncertus šioje scenoje:



Bastei tiltas iš toliau:



Na, argi ne puikūs vaizdai :





Ir kaip tie medžiai auga ant akmenų :



Keletas valandų prabėga nepastebimai. Bet laikas keliauti toliau. GPS nustatau Karlovy Varus.

pasakishka!!!! aciu, kad dalinates!!!!!

Kaip minėjau, GPS-e nustatom Karlovy Varus. Jis išveda mus į autostradą Prahos link. Planuodamas kelionę žadėjau važiuoti per Vokietiją, Chemnitz miestą. Kodėl, niekaip neatsiminiau – atsipalaidavau, juk atostogos . Tik netoli Čekijos sienos šalia autostrados pamatau, kad Čekijoje kelias, kuriuo turėsime važiuoti, mokamas, reikia nusipirkti vinjetę. Va tada prisiminiau, kodėl planuose buvo važiavimas Vokietijos keliais. Stojame prie vinječių pardavimo kioskelio dar Vokietijos pusėje, sumokame 12 eurų už keliolikos kilometrų važiavimo čekiška autostrada . Bet kaip ten sakoma: neverk radęs, nesidžiauk pametęs . Ar priešingai?

Vėl atsipalaiduojame, atostogos juk. Išsukus iš autostrados, kelias ir apylinkės neišvaizdžios. Stojame Chomutovo prekybos centre. Prisiperkame maisto ir, žinoma, daug alaus – juk čia Čekija! Prieš Karlovy Varus atsiranda kalniukų, važiavimas tampa įdomesnis. Netrukus pasiekiam savo užsakytus apartamentus. Pasiėmę iš šeimininko raktus, viduje randame du kambarius su virtuve ir dideliu vonios kambariu. Mums palikta ir dovana – vyno butelis.

Kadangi dar tik septynios vakaro, nusprendžiam pasinerti į vakarinį kurorto gyvenimą, pasitūsinti tarp poilsiautojų. Netoli įsikūręs Becherovkos muziejus su parduotuve – juk Karlovy Varai yra šio gėrimo, primenančio mūsų „Trejos devynerios“, gimtinė:



Bet tiek muziejus, tiek parduotuvė jau uždaryti. Tai priverčia mus suklusti . Šalia muziejaus stovi toks „buteliukas“ - o kad taip tokį pilną namo parsitempti :



Išeiname į pėsčiųjų gatvę:



Taip ir likome nesupratę, kodėl vakare kurorto gatvės tuščios. Matyt, tai šio kurorto išskirtinumas:



Dar keletas vakarėjančio Karlovy Vary vaizdų:







Bet nuovargis daro savo – diena buvo įtempta, pilna įspūdžių. Grįžtame į apartamentus, pamažiname alaus atsargas ir griūname miegoti. Ryt pabandysim nuodugniau susipažinti su Karlovy Varais.

Išaušta naujas rytas. Šiandien patyrinėsime Karlovy Varus. Visų pirma šis kurortas žymus savo mineralinio vandens šaltiniais. Virš jų dažniausiai stovi pastatai, vadinamos kolonados. Suvenyrų kioske nusiperkame porą specialių gertuvių mineraliniam vandeniui (dabar jos puošia indaują mūsų namuose ). Vakare apartamentų savininkas buvo įspėjęs vienos dienos metu neragauti daugiau nei dviejų rūšių mineralinio vandens. Mes nepaklausėme, išragavome kokias 6-7 rūšis, bet jokių blogų pasekmių nepajutome .

Pirmoji vieta – Parko kolonada:







Kurortas neblogai susitvarkęs, švaru, daug gėlių:





O čia pastatas, kuris anot apartamentų savininko, gadina visą Karlovy Varų vaizdą. Tai sovietiniais laikais pastatytas viešbutis su SPA procedūromis Thermal:



Toliau – turbūt įžymiausia Mlynska (Malūnininko) kolonada:

Tržni (Turgaus) kolonada:



O čia galingas mineralinio vandens geizeris sovietiniais laikais pastatytoje didžiulėje gelžbetoninėje Geizerio kolonadoje:



Toliau vaikščiojame po kurortą. Jame daug fontanų:





Galima pasivėžinti karieta, traukiama štai tokių „dalmantininių“ arkliukų:



Nueiname iki viešbučio Granhotel Pupp, kuris įsiminė iš mums patikusios komedijos „Paskutinės atostogos“ . Toje komedijoje pasakojama apie moterį, sužinojusią, kad gyventi liko tik keletą savaičių, ir atvykusią į Karlovy Varus išleisti visas gyvenimo santaupas. Bet viskas baigiasi gerai (kaip ir visose komedijose ).





Užeiname į viešbučio vidų, pavaikštome minkštais kilimais, pasigrožime gražiu interjeru.

Už šio viešbučio yra mums reikalingas objektas – funikulierius, pakeliantis į Dianos apžvalgos aikštelę:



Apžvalgos aikštelę galima pasiekti ir pėsčiomis, bet mes nusprendžiame sumokėti 320 čekiškų kronų ir patogiai pasiekti aikštelę. Į patį apžvalgos bokštą galima užkilti liftu arba užlipti 200 laiptelių. Kadangi prie lifto daug žmonių, pasirenkame antrąjį variantą (nesam tokie jau beviltiški tinginiai ). Iš viršaus atsiveria puiki Karlovy Varų ir apylinkių panorama :







Užkąsti galima čia pat esančioje kavinėje „Diana“:



Pasigrožėję vaizdais, nusileidžiame žemyn. Dar pasivaikštome po kurortą. Užeiname į bažnyčią. Įėjimas kažkodėl užtvertas grotomis, tai tik pro jas pasižvalgome po vidų:



Pagaliau paaiškėja ir Becherovkos „buteliukų“ paskirtis :



Grįžtame į apartamentus, užkandame, truputį pailsime. Dar kartą išeiname į centrą. Viename barų išlenkiame alaus, bet, kaip jau minėjau, kurortas vakare nykokas. Reziumė: Karlovy Varams pilnai užtenka vienos dienos, veiksmo jame tikrai trūksta. Todėl prekybos centre nusiperkame alaus, kuris čia pigiau grybo, apartamentų virtuvėje pasiruošiame puikią vakarienę. Neblogai praleidžiame vakarą. Ryt kelionė pereis į paskutinę ir visada liūdniausią stadiją – suksime link namų...

Man irgi tas smagus filmukas stovi akyse, kai tik išeina kalba apie Karlovy Warus.

O pačiuose baseinuose nebuvote?

Linole, baseinuose nebuvome. Praeitoje žinutėje rašiau, kad Karlovy Varams užtenka vienos paros - čia tuo atveju, jei tiesiog norima susipažinti su kurortu. Bet jei atvažiuojama pasimėgauti SPA malonumais arba pasisemti sveikatos - šis kurortas tikrai tam suteikia visas galimybes.

Šeštoji diena. Pravčická brána

Ryte nulekiame iki Becherovkos muziejaus. Į patį muziejų neiname, bet nepraleidžiame progos pigiai nusipirkti Becherovkos šalia esančioje parduotuvėje. Po to – prekybos centras: juk reikia užsipirkti čekiško alaus . Paliekame svetingus apartamentus ir važiuojame į šiaurę, į Čekijos Šveicariją. Vėl pravažiuojame Trutnovą. Kelias neįspūdingas, nors ir vingiuoja pagal Elbę. Pasiekiame Hrensko miestelį. Jame patogiausia palikti automobilį prieš žygį link vienos didžiausių natūralių arkų Europoje Pravčická brána. Dar planuojant kelionę buvome nusprendę tik užlipti iki arkos ir grįžti atgal.

Netoli nuo išvažiavimo iš miestelio mokamoje aikštelėje paliekame automobilį. Gauname žemėlapį su sužymėtais atstumais: iki arkos 4 kilometrai. Tiek pat dar teks grįžti atgal. Apie kilometrą einame keliu, po to sukame į miško kelią:



Kalnų keliukas vingiuoja į viršų, bet jis nestatus, todėl kopti nesunku. Tuo labiau, kad aplink nuostabios uolos:





O maži vaikai keliauja ir taip :



Kelionė neprailgsta. Tarp medžių ima ryškėti arkos kontūrai:





Kavinės pastatas šalia arkos:



Deja, prasideda lietus . Žiemą Tenerifėje, vasarą Čekijos Šveicarijoje: visur, kur turėjo būti patys gražiausi vaizdai, pliaupė lietus. Matyt, esame užrūstinę kažkokias kalnų dvasias .
Nusiperkame bilietus (atrodo, kaina 2 eurai), kad galėtumėme prieiti prie arkos, pajusti jos didybę:



Lietus nesiliauja, nusprendžiame ilgiau neužsibūti ir leistis žemyn. Einant žemyn, jau reikia atsargiai statyti kojas, kad nepaslystum ant akmenų, kurie nuo lietaus tapo slidžiais. Vaizdai einant žemyn:





Automobilį pasiekiame šlapi. Persirengiame, persiauname. Vėl Įvažiuojame į Vokietiją, Giorlitz miestelyje kertame Lenkijos sieną. Visą kelią lydi lietus, tik prie Vroclavo atsiranda šiek tiek pragiedrulių. Bet čia patenkame į kamščius – autostrada remontuojama. Pasukame link Katovicų. Tenka vėl susimokėti kelių mokestį, tiesa, nedaug, apie porą eurų. Sukame link Opolės. Kol pasiekiame šios dienos tikslą – Čenstakavą – sutemsta. Susirandame užsakytą viešbutį. Jis nustebina vienu dalyku: tai buvo pirmasis per visą laiką viešbutis, kuriame neradome muiliukų ir šampūnų. Šlapia diena baigiasi, ryt mūsų laukia Jasna Gora vienuolyno kompleksas ir kelionė namo.

Septintoji diena. Paskutinė kelionės diena. Jasna Goros vienuolynas

Ryte po pusryčių (Lenkijos viešbučiuose dar neteko jais nusivilti), išsiruošiame į Jasna Goros vienuolyną, kuris labai netoli nuo viešbučio – kitoje gatvės pusėje. Šis vienuolynas žymus Mergelės Marijos paveikslu, kitaip Čenstakavos Juodoji Madona. Religinių švenčių metu čia susirenka daug piligrimų. Šv. Mišios tada laikomos lauke. Moderni vieta lauko altoriui:



Švč. Mergelės Marijos statula:



Vartai į vienuolyno kompleksą:



Bažnyčios vidus pribloškia savo puošnumu:









Koplyčioje, kurioje kabo žymusis paveikslas, prasideda mišios, daug žmonių. Tad paveikslą pamatome tik iš tolo:

Išeiname pasivaikščioti po vienuolyno teritoriją. Paminklas popiežiui Jonui Pauliui II :



Aplink vienuolyną išdėstytos didžiulės skulptūrinės kompozicijos – Kryžiaus kelio stotys:





Popiežiaus Jono Pauliaus II šūkis: TOTUS TUUS – Visas tavo:



Prie pagrindinio įėjimo iškeltos valstybių vėliavos. Tarp jų ir mūsų Trispalvė:



Grįžtame į viešbutį, atsiskaitome. Pajudame link Varšuvos. Tradiciškai stojame atsipūsti M1 prekybos centre, papietaujame “originaliai” – Ikea parduotuvėje. Toliau pro Bialystoką pasiekiame Augustavą, nuo jo pirmą kartą sukame link Lazdijų – turime reikalų Vilniuje. Sostinę pasiekiame vidurnaktį. Kitą dieną sutvarkę reikalus, grįžtame į gimtąją Klaipėdą. Dar spėjame į Jūros šventę . Kelionė baigta. Automobilio kompiuterio ataskaita:



Trumpas kelionės biudžetas:
- viešbučiai 1840 Lt;
- kuras 810 Lt;
- keliai 120 Lt;
- muziejai ir kitos lankytinos vietos 280 Lt;
- maistas, lauktuvės ir kitos išlaidos 1550 Lt.
Iš viso – 4600 Lt.

O kokios gražios nuotraukos. (Šioje šventykloje man teko skaityti Dievo Žodį , o kolegei iš kuprinės ištraukė mobilų telefoną ).Tai tik dabar Jūsų nuotraukose įamžintą grožį galėjau pažiūrėti be streso.