Po Europą automobiliu „žaliems“

Liekame ištikimi tradicijai – uždegti žvakutę:



Nusileidžiame į katedros rūsius, apžiūrime ištaigingus karstus. Čia atrandame malonią vėsą. Šiek tiek atsigauname, bet laikas žygiuoti toliau. Reiktų pasivaikščioti po Unter den Linden gatvę. Bet ji visa paskendusi statybose, tad lipame į autobusą. Netrukus mes jau prie Berlyno simbolio – Brandenburgo vartų:





Artėja laikas Reichstago lankymui. Prie įėjimo pasitinka minia žmonių: suskaičiavau bent tris gidus – tiek ekskursijų vienu metu . Tad tenka šiek tiek palaukti. Pareigūnai suranda mūsų pavardes registracijos lapuose (kodėl ne kompiuterio ekrane? ), praeiname pro metalo detektorius. Reichstago portikas „Vokietijos liaudžiai“:



Netrukus didžiulis liftas pakelia į viršų. Gauname audio gidus. Vaikščiojant po kupolą, jie pateikė labai daug informacijos, pasakydami, kur stabtelėti, kur žiūrėti. Išgirdome daug įdomių Berlyno istorijos detalių. O štai ir pats kupolas:



Viduje – tikrai nuostabus inžinerinis kūrinys , užtikrinantis Bundestago posėdžių salės apšvietimą, šildymą, vėdinimą. O ir gražus (bent jau man ):





Vienas iš labiausiai "eksploatuojamų" vaizdų:



Sužinoję daug naujų dalykų, pasigėrėję vaizdais iš aukštai, leidžiamės žemyn. Milžiniška Vokietijos vienybės vėliava ant Reichstago:



Plokštė grindinyje, žyminti Berlyno sienos vietą:



Berlyne daug kur pažymėtos vietos, kur buvo ta siena - istorinei atminčiai, kad niekada niekur jokios sienos neišskirtų jokios tautos. Ypač tai aiškiai matosi ant grindinio netoli Brandenburgo vartų.

Nors ir karšta, bet skrandžiai ima urgzti . Susirandame kavinę Unter den Linden bulvare netoli Brandenburgo vartų. Užsisakome dešrelių – tradicinių, vokiškų . Kas alaus, kas vyno . Vakarėja, karštis slūgsta. Maloniai ir skaniai pavakarieniaujame. Vakarienė kainuoja apie 70 EUR – kaip tokiai vietai, visai normaliai. Tik nustebina jauna padavėja. Visų pirma, man pareiškus norą atsiskaityti kreditine kortele, ji ima aiškinti, kad teks eiti į vidų prie kasos, be to, neaišku ir ar ten bus ryšys. Bet ir tai dar ne viskas: ji tiesiai šviesiai pakalusia, kiek mokėsim arbatpinigių, be to pareiškia, kad jų turi būti ne mažiau nei 10 eurų . Susimokam... Bet gyvenime esu įpratęs pats nuspręsti, kur, kam ir kiek duoti. Tai dabar galvoju – gal dabar taip priimta, o aš esu beviltiškai atsilikęs nuo gyvenimo ?

Pasistiprinę galime keliauti toliau. Paminklas holokaustui – memorialas nužudytiems Europos žydams:





Prieiname Potsdamo aikštę:





Užsieniečiams nebloga atrakcija. Tik mums, 50 metų gyvenusiems su tokia vėliava, nelabai linksma:



O štai ir Sony centras:



Įspūdingas aikštės kupolas:



Kol paragaujam alaus, sutemsta. Kupolas sušvinta besikeičiančiomis spalvomis, tampa dar įspūdingesnis:



Sony centras vakare:





Papildyta:
Laikas keliauti link viešbučio: karštis, nueitas kelias, įspūdžiai dar savo. Todėl lipame į 200 maršruto autobusą. Jis per gražų vakarinį Berlyną nuveža mus iki Zoologijos sodo stoties. Šalia jos – kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčia su dar II pasaulinio karo metais apgriautu bokštu. Bokštas neatstatytas – tai irgi lieka istorinei atminčiai apie patį beprotiškiausią ir didžiausią karą žmonijos istorijoje.



Tokia ta mūsų diena Berlyne .

Super

Gražiai perteikėt įspūdžius (beje kaip visada ), malonu skaityti, kai visai neseniai tie patys vaizdai matyti ir gyvai

Pirmosios kelionės metu mane irgi Berlyno katedra labiausiai sužavėjo
Gal jau klausiau, bet kai tokia galva... Ant katedros stogo nebuvot?



Ir mes tokią tradiciją turim

Visų pirma atsiprašau skaitytojų, laukiančių tęsinio. Vakarai pailgėjo, bet laiko daugiau neatsirado . Bet pamėginsiu pajudėti iš mirties taško, gal po to seksis geriau .

Įdomi, į katedros bokštą nelipome. Į katedrą atėjome pakankamai vėlai, po pusvalandžio pabuvimo joje mus krapštė lauk - lankymosi valandos baigėsi.

Trečioji diena. Vis dar Berlyne, nors ne tik...

Ši diena Berlyne nebuvo įdomi, kadangi ji skirta apsipirkimui. Apsistojome netoli nuo žymiosios Kurfürstendamm gatvės. Tad po pakankamai sočių viešbučio pusryčių išsikraustome iš kambario. Paprašome, kad automobilis dar keletą valandų pastovėtų jų kieme, kol mes apsipirkinėsime. Na, man ir mano vaikams didžiausią įspūdį šioje gatvėje paliko didžiulė, labai puikiai įrengta Apple Store parduotuvė (mūsų i-Deal analogas). Čia jų tinklapis. Žmonai teko pavargti, kol mus iš ten iškrapštė, nes būtume ten prabuvę iki vėlaus vakaro . Daugiau nieko įdomaus toje gatvėje nepamačiau, merginos kažką rado, kažką nusipirko... Nusprendėme nebegaišti laiko, pasiėmėme automobilį ir nulėkėme iki apsipirkimo taško - Primarko. Po to pietums tradiciškai pica. Tik šį kartą aptarnavo toks paplaukęs italas: sugebėjo užmiršti mūsų užsakymą, teko jį kartoti, savo kavos taip ir nesulaukiau, tad šį kartą apsiėjome be arbatpinigių .

Ką gi, laikas palikti Berlyną. Smagu buvo susipažinti su juo, bet jis netapo tuo miestu, į kurį labai norėtųsi grįžti...

Išlekiam į autostradą link Drezdeno. Vėl džiaugiuosi vokišku vairavimo stiliumi : visiškai nėra „antraeilininkų“ – aplenkei ir grįžti į pirmąją juostą. Dabar važiuojant autostradomis Lietuvoje tarp mūsų šeimos narių populiarus toks juokelis: važiuojam vokiškai ar lietuviškai? (t.y. ar grįžtam i pirmą eilę, ar liekam antroje). Bet šioje kelionėje pamatėme kaip niekada daug avarijų. Štai ir šioje neilgoje (nepilnai 200 km) atkarpoje pastebėjome porą automobilių, nulėkusių nuo autostrados, o netoli nuo Drezdeno sustojome ilgam – kamštyje prastovėjome dvi valandas . Dėl kamščio kalta avarija. Visų pirma priešinga kryptimi nuvilko sumaitotą vilkiką, po kiek laiko evakuatorius nuvežė sulamdytą mikroautobusą. Matyt, jie susidūrė. Bet pagaliau po truputį imame judėti. Navigacija atveda mus į viešbutį, , kuris įsikūręs netoli Drezdeno nuostabiame miestelyje Radebeul. Visų pirma nustebino viešbutis: užsisakėm šeimyninį numerį keturiems, o gavom dviejų kambarių numerį su puikiais vokiškais pusryčiais . O miestelis, įsikūręs ant Elbės kranto, tapo šios kelionės atradimu . Keletas vaizdų:









Centrinė aikštė su įdomiai suprojektuotu fontanu:



Smagūs namų fasadai:





O vis dėlto Radebeul‘as greičiau kaimas, nei miestelis: Elbės slėnio pievose ganosi karvės, auga vynuogės. Tolumoje kyla kitas Elbės krantas:





Senoji vaistinė:

Bevaikščiodami ir besigrožėdami praalkstame, tad grįžtam atgal į mūsų viešbutį, kurio virtuvė visai nebloga. Žmona užsisako įdomų patiekalą: varške įdarytus agurkus (ar kažkas panašaus ):



Na o aš neįsivaizduoju geros vakarienės Vokietijoje be gero bokalo gero vokiško alaus :



Pasistiprinę dar išeiname pasivaikščioti po nakties apgaubtą miestelį:





Bet jau laikas miegoti – ryt mūsų laukia Vokietijos perlu vadinamas Drezdenas.

Aišku, mes kantrybės turim, bet tiek ... laukti darosi jau sunku

tai juokai išties pasakojimas labai jaukus

Tai nepatiko Berlynas???

O į tą Apple Store parduotuvę mes irgi vasarą buvom nosis įkišusios,įspūdinga,tikrai!

Nesakau, kad nepatiko. Tai miestas, tikrai turintis savo veidą. Bet jis nepapildė mano trijulės miestų, į kuriuos esant galimybei nedvejodamas grįžčiau: Paryžius, Roma, Praha. Gal dėl to, kad Berlyne prabuvome tik apie pusantros paros, gal dėl karščio

Svarbiausia, kad dar turit kantrybės - kažko sunkiai šį kartą rašosi. Turbūt reikia rašyti iš karto po kelionės... Bet bandau tęsti - juk pradėtą darbą reikia užbaigti .

Ketvirtoji diena. Saksonija

Ryte viešbutyje gauname puikius vokiškus pusryčius. Vėl susikrauname daiktus į automobilį. Netrukus mes jau Drezdeno centre. Kaip esu įpratęs, parkuoju automobilį požeminėje aikštelėje. Jų visada būna miestų centruose, jose praktiškai visada galima rasti laisvų vietų. Štai šie privalumai ir nusveria didžiausią šių aikštelių trūkumą – jos mokamos. Bet parkavimas miestų gatvėse, ypač arčiau centro, irgi dažniausiai mokamas.

Išlindus iš požemio, mus pasitinka nebūdinga didmiesčiui ramuma, tiltai per Elbę:



Saksonijos valstybinio operos teatro fasadas:



O toliau mūsų jau laukia didžiausia Drezdeno įžymybė – Zwingeris (liet. tarp sienų). Įeiname į erdvų vidinį kiemą, kuriame kadaise vykdavo turnyrai, įvairios šventės. Priešais Karūnos vartai, šiuo metu restauruojami, bet vis tiek didingi:



Iš karto patraukiame dešinėn link nuostabiausio Zwinger‘io kampelio (mano subjektyvia nuomone ) – Nimfų maudyklos. Įėjimo į šį kampelį pastato fasadas:



O čia vaizdai iš Nimfų maudyklos. Na, argi ne žavinga?

Einame gynybinės sienos viršumi. Taip atrodo vidinis kiemas iš viršaus:





Sienos terasose randame ir fontanų:



O taip atrodo Karūnos vartai iš arčiau (karūna jau baigta restauruoti):



Aplinkui gausybė įvairiausių skulptūrų, statulų:





Zwingeris įžymus ir savo porceliano kolekcija. Bet norint ją pamatyti, reikia pirkti bilietus. Jie kainuoja 10 EUR, vaikams iki 17 metų nemokamai – šitą informaciją radau jų tinklapyje. Bet mes mokėjome tikrai mažiau. Pažiūrėjau į išsaugotą bilietą ir savo kreditinės kortelės išrašą – 16.50 EUR: aš ir žmona po 6 EUR, dukra – 4.50 EUR, sūnus nemokamai. Matyt, pabrango per tuos kelis mėnesius. Ar buvo verta eiti? Mano vėlgi subjektyvia nuomone – tikrai taip. Visų pirma patenkama į japonų ir kiniečių 16 – 17 amžių porceliano ekspoziciją. Padarėme keletą nuotraukų, kol buvome įspėti, kad fotografuoti negalima :







Na o toliau patenkama į Meisseno porceliano ekspoziciją. Čia pamatėme nuostabiausius porceliano kūrinius: preciziškai padarytas didžiules gėlių puokštes, indų kolekcijas, staulėles, skulptūras ... Vaikščiojome išsižioję iš nuostabos. Deja, fotografuoti griežtai draudžiama, tad vaizdų, patvirtinančių mano žodžius, pateikti negaliu. Belieka jums patiems ten nuvažiuoti ir nuspręsti, ar tikrai ten taip gražu .

Su tuo pačiu bilietu dar galima aplankyti Matematikos ir fizikos saloną bei Senųjų meistrų galeriją. Bet šios dienos dienotvarkė įtempta, todėl patraukiame tolyn. Praeiname rezidencinę pilį. Jos tvoros elementas:



O čia taip vadinamas Fürstenzug – ilgas koridorius su kolonomis. Koridoriaus sienos dekoruotos Meisseno porceliano plytelėmis:





Saulė kyla vis aukščiau, darosi vis karščiau. Atsigaiviname kava su ledais ir išeiname ant Elbės kranto esančios Brühlio terasos, dar kitaip vadinamos Europos terasa:



Galima pasivažinėti ir tokiu transportu :



Dailės akademijos pastatas:



Pagrindinė Drezdeno bažnyčia – Dievo Motinos bažnyčia. Šiuo metu ji atnaujinta, fasadas nuvalytas:



Šalia stovi paminklas bažnyčios reformatoriui Martynui Liuteriui:



Užeiname į bažnyčios vidų. Lyginant su Italijos bažnyčiomis, jos vidus atrodo labai asketiškas:



Kupolas gražus:



Drezdenas ne veltui vadinamas Vokietijos perlu – jis mums paliko gerus įspūdžius. Bet šios dienos planuose dar viena Saksonijos įžymybė, tad laikas keliauti toliau.

Viename Aidlukos reportažų radau keletą kadrų iš Bastei uolų. Jos mane sužavėjo, todėl planuodamas kelionę nusprendžiau jas aplankyti. Bastei uolos iškilusios dešiniajame Elbės krante į 200 metrų aukštį. Jei turite laiko ir noro pasivaikščioti, jas pasiekti galite iš miestelio Rathen. Jame paliekamas automobilis, keltu persikeliama per Elbę, ir pėsčiomis apie 2 kilometrus kylama į kalną. Mes nusprendėme negaišti ir automobilį pasistatyti mokamoje aikštelėje prie uolų. Nuo jos iki Bastei tilto yra apie 1 km, nereikia lipti į kalną. Čia šios aikštelės koordinatės, kurias reikia suvesti į GPS: 50.9665139, 14.0657333. Tiesa, jei ši aikštelė užpildyta, automobilį gali tekti palikti kitoje aikštelėje, tada teks eiti apie 3 km. Bet mums atvažiavus ji buvo pustuštė (įdomu, kaip ten būna savaitgaliais ).

Pirmieji vaizdai:







Vaizdas į Elbę :



Ten žemai matosi dalis Rathen miestelio:



Visur aplinkui aukštos ir stačios uolos:



Vėl vaizdas į Elbę: