Kaip praleidome savo dieną šiandien?

ir kaip tai paneigia, kad Stalino išdraskytas Kaukazas kraujuoja ?!

aš manau, kad ji apie tai net nesusimąsto, nes nemoka to padaryti. Jai tieisog patinka tokio pobūdžio vyrai, kurie mažai šneka, nes nemoka reikšti minčių, nėra labai intelektualūs, tokie tipo bajeriukus patys iš savęs skaldantys, tipo fun. Nes... jos pačios vyras labai panašus

Jeigu tau plepumas siejasi su aukštu intelektu, tai tu pati nelabai intelekto sužalota matyt. Ir ne dėl plepumo, o dėl tokių idiotiškų išvadų darymo. Nes charakterio ypatybės niekaip nekoreliuoja su intelektu.
O liaudies ir ne liaudies išmintis netgi sako, kad protingesni yra mažiau plepantys.

Kvailo protas nuo liežuvio varva.

Kieno ilgas liežuvis, to trumpas protas.

Kas daug kalba, tas maža teišmano.

Girtas ir kvailas liežuvio nesuvaldo.

Kvailą pažinsi iš kalbų, gudrų iš darbų.

Gudrus kalba tik reikalui esant, kvailas – visados.

Tylus liežuvis padaro išmintingą galvą.

„Dideli žmonės įvaldo klausymo meną, maži žmonės įvaldo kalbėjimo meną“.(Davidas Schwartzas)

Tiesiog sakinys dvokia propoganda,, nes pabreziami KAZKAM naudingi aspektai.

nu va pagaliau pamatet
Papildyta:

kokie dar debatai, nerasta tokiu Lietuvoje, kazkokia debatu parodija

yra atskiri kandidatai pasaulio lietuviu bendruomenei, bet tai juokinga, jei ka viena dar seimo nario mandata sukure? tik nelabai yra is ko rinktis
Papildyta:

kas ten sake, senatve - diziausias siurprizas gyvenime, Bet siaip idomia tem apalietet. Senatve musu civilizacijoje siejama su ligom, neigalumais, net proto netekimu, Net sako daznai va jai/jam jau 80+ ir vis dar pilno proto, atorodo kaip koks stebuklas. O realiai, jei zmones sveikai gyventu, senatve nebutu nei ligota, nei su neigalumais ir juo labiau su pilnu protu.
As dziaugiusoi savo mama, aisku sveikuoliskai gyventi pradejo ne nuo gimimo, bet stengiasi gan senai jau ziurisi , ka valgo, sportuoja ir t.t. jai 72 ir pilnai sveika. Na akinius nesioja, kai skaito, bet nei pas gydytojus ten lankosi, nei vaistus kokius nuolat vartoja, turi darza, dirba, juda, nesiskundzia kazkokiom letinem ligom ar pan.
Va del to esu dekinga Kepeniui uz jo ikurta sveikuoliu mokykla, i kuria mes nuvaziavom ir nuo to laiko pasikeite daug kas labai gyvenimo bude. Dziaugiuosi uz mama ypac, mano tetis , deja, labai skeptiskai i visa tai ziurejo, nieko nekeite ir rezultas, 65 m infarktas ir mirtis. Dar iki pensijos daugiau judejo vazinejosi su dviraciu tai ta sveikata tikrai buvo gera, paskui jau atsisake dviracio is kart priaugo svoro, na ir pasekmes liudnos labai...

Ne visada senatvė = negalia ir Jūs teisi, visokių žmonių būna: senas senam nelygu. Bet čia jei kalbam apie žmogaus metus. Žinot, mano močiutė, kuri nugyveno ilgą amžių (93 metus), kai jai buvo 80-imt tik tada pasakė: viskas, senatvė. Sakau, močiut, kodėl? Nugi, sako, sunku pasidarė paprastus darbus pasidaryt. Iki tol sunku nebuvo. Tai aš normalią, natūralią senatvę siečiau su tuo sunkiu, kuris dažniausiai būna fizinis, taip pat ir psichinis. Čia aš nekalbu apie konkrečias diagnozes, kurios senatvėje irgi suintensyvėja, bet tiesiog apie organizmą, kuris natūraliai sensta, prarasdamas savo galias. Ir pirmiausiai tai "sužinoma" per kūną. Problema yra kaip tai priimti? Ir tai tikrai nevienareikšmis dalykas. Aš tikrai tik už, kad vyresnio amžiaus žmonės kuo ilgiau gyventų aktyvų gyvenimą, kaip Jūs sakot, būtų džiugūs, bet yra visaip. Ir tai priklauso nuo konkretaus žmogaus. Gal todėl mes ir turim tiek mažai liudijimų apie senatvę (beje, kaip ir apie negalią ar ligas), nes priimamos tik pozityvios, laimingos istorijos, o nedžiugios atmetamos, atsainiai numetant: ai, pats žmogus kaltas. Paskaitykit, kaip ciniškai Moonte paskutiniame savo poste parašė apie lovoje tysančius ligonius. Ar gali po to, toks lovoje tysantis dėl savo ligos žmogus autentiškai papasakoti apie savo patirtį? Ne. Viena moteris man kažkaip išsitarė: "aš nenoriu savo ligoje būti didvyre, aš tiesiog noriu, kad man neskaudėtų"...

Visuomenė bijo senatvės, ligos, negalios, todėl jai priimtinesnės istorijos, kurios tarsi senatvę, ligą, negalią įveikia, lyg duodamos pažadą: nebijokit, viskas bus gerai. Bet mano supratimu, viskas bus gerai tik tada, kada mes šias patirtis priimsim, kaip natūralią žmogaus gyvenimo dalį, kuri yra neišvengiama. Ir jaustis toje patirtyje galima visaip, ne tik džiaugsmingai - tai normalu. Mylimuke, Jūs, man atrodo, esat skaitanti moteris ir feminizmui neabejinga , tai prisiminkit, kiek studijų prirašyta siekiant išsklaidyti, pavyzdžiui, laimingos motinystės mitą. Kiek moterų liudija, kad, deja, bet ne visada jos ten laimingos, patirčių visokių, bet jei tik tos patirtys nedžiaugsmingos, tai iš karto pasakoma: tu prasta mama. Bet ar tikrai? Taip ir su ta senatve, liga ir pan. P.S. Man toli gražu dar ne 70

Kazkaip viskas miglotai ir nesuvokiamai...

Daznai visaip operuojama zodziu "priimti". Jis turetu kazka ten reiksti, nor man tas zodis nieko nereiskia. Nes senatve tai ne kokia picos porcija, kur gali uzsakyti ar vieotj jos uzsakyti kebaba, jei pica nepatinka.

Senatve ateina nepriklausomai nuo "priemimu". Nereikia jokio "priemimo" kad ateitu.

Geriau mintis reiksti aiskiau, ka zmogus gali daryti? ar nieko nedaryti.

Sakysim, gali nutarti, kad jau viskas senatve ir nuejes pasikarti.
Ar gali bandyti visokius mokslo pasieekimus ja atitolinti (medicinos proceduras, vaistus operacijas, gyvenimo budo koregavima.

Paskui jau nesuvokiama kas yra gyvenimas o kas tik ilgesnis egzistavimas. Galima pakeisti interesus. Sakysim gal i kalnus jau lipti sveikatos nera, bet pasedet grazioje vietoje dar yra.

Ka bedarysim, gali ateiti momentas, kai gyventi jau daugiau tiesiog neapsimoka. Rasau gali ateiti, nes yra tokiu kurie santykinai sveiki (geros formos) mirsta sapne ar kokios atsitikimo metu ir jiems tokiu filosofiniu problemu spresti nereikia

Pastinike labai idomiai rasot, tikrai sutinku, kad zmogus neturi ir neprivalo visada buti dziugus ir laimingas, tai nera normalu. Bet ar visi tie dalykai, ka rasot susije su amzium automatiskai? Gal daugiau su zmogaus charakteriu, jo budu? Gi sirgti, buti neigalus, liudnas ar dziugus, laimingas ar ne, gali zmogus bet kokio amziaus ir net tas pats zmogus gali buti skirtinags kiekveina diena?

O pati senatve sveikame kune ne tiek daug ir skritumu, Nesenai kaip tik per radija klausiausi vieno mediko, sake senatve realiai tik musu kune padaro labai nezymius pokycius, siek tiek raumenys trumpeja, traukiasi, rieikia temti, mankstintis, bet realiai,z mogus turi viska galeti , sugebeti daryti. Visa ka mes vadinam senatve, daznai tik nesveiko gyveniomo budo padariniai, kai jau kunas nebesugeba issivalyti, atsistatyti.

Va, čia sutinku. Tas žodis "priimti" man irgi nelabai patinka, bet jį vartoju, nes tikslesnio nerandu.

Kita vertus, senatvė - ne užsakyta pica, ji ateina ir tiek, bet, sutikit, skirtingai žmonės su ja atėjusia elgiasi. Vien plastinių operacijų gausa ką sako

O ką daryti žmogui? Mano supratimu, nebijoti būti tokiu, koks jis yra. Piktu taip pat.
Papildyta:

Sutikčiau. Tai priklauso nuo konkretaus žmogaus charakterio. Žinot, kaip sako, meilė žmogaus nepakeičia, meilė žmogų atskleidžia. Taip ir senatvė, liga, negalia ir kitos žmogaus patirčiai svarbios situacijos.

Nors, dabar pagalvojau, kad liga gali keisti žmogų, nes būna tokių diagnozių.

pasakė ta, kuri visą jaunystę praleido plepėdama UMD + dar vaiką tenai kartu tvirkino
Papildyta:
kas dėl senatvės (tikrai įdomią temą gvildenat), prieš kažkiek laiko man ji irgi baisoka atrodė, nes labai buvo išvystytas jaunystės kultas (dabar jau kažkiek apsiraminima man regis, nes sensta ir tie, kurie labai tą kultą aukštino ) ir aš pati imu įžvelgti pliusų tame, kad daug žmonių jos net nesulaukia, nors tikrai norėtų. Dabar gi jau mažai ką stebina, kai infarktai pvz. nutinka 50-ečiams. O realiai juk tai turėtų būti nenormalu, kai tiek dabar priemonių yra, pasirinkimo, higienos pasaulyje apskritai. Todėl man regis mūsų karta, kai pasensime (jei pasensime) netgi vaikščiosim galvas iškėlę virš niolikinių, kurie tikriausiai visi bus akiniuoti, susilenkę, ne visai adekvatūs dalis jų bus ir pan. Čia tuo atveju, jei niekas nekis pasaulyje ir toliau vaikai augs nuo gimimo su kompais, telefonais, + dabar dar karantinuose namuose uždaryti ir pan.

ir taip ir taip, cia neaisku kas pirmiau ar vista ar kiausinis, ar kad zmogus buvo kazkoks, jam susiformavo ta liga, ar liga susiformavusi pakeite zmogu.
Visgi as manau,kad mes patys, musu gyvensena, mastymas emocijos, jausmai nuliama, ta rytoju. lasas po laso ir akmeni prataso kaip sakoma, pas senukus veiduose dazniausiai imanoma nuskaityti koks tas zmogus buvo visa gyvenima...
man tai logiskiau, nei chaotiskas gyveniams, kur visakas atsitinka siaip sau be priezasties.
Papildyta:

taip deja, daug liudnos tiesos, visu musu gyvenimas pasidare daug seslesnis, maziau judam, daugiau sedim, neberekai pastangu ideti fiziniu beveik niekam, jei nenori, gali is vis tik prie kompo sedeti, maista uzsisakyti i namus ir t.t.

Labai įdomų pvz davėt su motinyste. Tai sakyčiau, kad su senatve yra kardinaliai atvirkščiai. Sklaidosi mitai, kad motinystė yra tik gėris grožis ir t.t., bet apie senatvę galėčiau pasakyti, pagaliau sklaidosi mitai, kad po 40ies (50ies, 70ies ir tt.) tu turi jau pasilaidot, na, geriausiu atveju, apsimuturiuot babulės skarele ir vaikščiot tik į bažnyčią.
Bet matyt kiekvienam kitaip ateina. Vieni pirmiausia pasensta fiziškai ir tada jau suvokia, kad nebegali. Kiti greičiau pasensta galvoje, ir, nors dar gali, bet jau nebenori. Tada gal tikrai jau jam gyvenimo nebėr? Kol dar esi žingeidus, tai net ir prie susitraukusių galimybių gali daugiau mažiau prisitaikyt ir jaustis laimingas.
Bet juk yra ir tokių, kurie mielai į vaikystę ar bent paauglystę grįžtų, nes suaugėlio gyvenimas jam kaip kilpa po kaklu. Ir ką dėl to reiktų kaltinti?