Kaip praleidome savo dieną šiandien?

Puikiai zinau, kas yra kuno negalia, ir kas yra, kai ribojamos tavo fizines galimybes. Iki siol jauciu pasekmes, nerasysiu kokias, nes butinai geranoriskos asabos, tokios kaip uarda, burbanti, Monteverte pasinaudos tam, kad igelti, sumenkinti.

Manau geriausias pvz mums visiem butu fizikas Stephenas Hawkingas.

Nežinot. Nes daugelis jaučia ne tik pasekmes... Tai jų gyvenimas.

Rimtai galit tapatintis su neįgalių žmonių patirtimi?

Papildyta:

Lietuviškam kontekste - Ievos Simonaitytės pakaktų

Zinot, pastininke. Metus teko bendrauti su zmonemis, kurie kiekviena diena kovojo su savo negalia, kuri juos nepaleido net nakti, kai gali uzsimirsti trumpam, bemiegant jiems luzdavo kaulai, kiekvienas judesys jiems buvo kancia. Jie sirgo nepagydoma kraujo liga - mieloma.
Ta pati liga, bet buvo skirtingi zmones. Vieni tisojo kaip salierai, pasidave likimo tekmei, net nesipriesino tam, lauke savo gyvenimo galo, paskende savigailoje, pretenzijose likimui, o veliau ir pikciui aplinkiniams. Kiti likimo broliai-seses, ispaskutiniuju nepasiduodavo.

Paiznojau moteri, kuri metus praleido ligonineje, dvi savaites hemotologiniam dare chemija, keturias savaites reabilitacijoje, nes mokesi is naujo judeti, dalis stuburo slanksteliu buvo sutrupeje. Apie ja sklande legendos, ji buvo visiem sergantiems pvz. kad savo valios pastangu deka pakilo is patalo, galejo pati pasirupinti savimi, be kitu pagalbos. Pripazinkime, tai labai daug. Lygiai metai, kai si moteris mire, liga nepagydoma, bet ji sugebejo su ja pilnaja to zodzio prasme gyventi, o svarbiausia, dziaugtis gyvenimu ir teikti dziaugsma, vilti kitiems.

Manau, kad didzioji dalis negalios diskomforto yra nemokejimas, nenorejimas tai priimti. Vertinti, kaip isuki, kuris skatintu zmogu prisitaikyti ir ieskoti galimybes save realizuoti kitaip, nei iki siol buvo jam iprasta, gilintis, dometis, atradineti naujas saviraiskos sritis, formas, kur gali pasireiksti zmogaus kurybinis potencialas. Is esmes, juk kuryba-veikla tai yra varomoji jega.

Tai neskambios frazes. Bent jau man tai padejo, atsitiesti. Mano atveju akstinas nepaluzti, judeti toliau, buvo rupinimasis salimais esanciais, kuriem blogiau nei man. Mano probelmos, skausmai ir t.t. nueidavo i antra plana. Tai buvo istiesu daugiau egoistine, nei altruistine veikla. Nes tie ligoti zmones, man padejo pradzioje atsiriboti nuo savigailos, atsiriboti nuo savo kuno negalios, o veliau ju kova, tapo pavyzdziu man nepasiduodti likimui.

Galimai tai is sono atrodydavo tragikomiskai, kai pati neigali budama, puoli padeti prie lovos prirakintiems, ar vos ne vos pajudantiems. Tarkim, po lova nusispyre slepetes, ar uzkrito kas nors. Kaip sveikiausia palatoje puoli po lova traukti. Istrauki, paduodi, o pati atsistoti negali. Ant keliu ropoji link savo lovos, ranku deka uzsiropoji ant jos, pailsi, kaip vezlys apsiverti ant nugaros, atgauni kvepavima, va tada gali atsisesti nuleisti kojas ant zemes. Isiremus i lovos atklate is nauo gali atsistoti ir eiti... Idomi, pamokanti, privercianti vertinti ka dabar fiziskai gali ir turi, patirtis.

Sveiki zmones, nevisada supranta, kokie jie yra laimingi. Kad ir Navalnio zodziai apie kvepavima, galimybe tai daryti paciam, man taip zmogiskai suprantami...
Taigi, viskas priklauso nuo zmogaus, jo vidines motyvacijos, kaip jis sugeba priimti gyvenimo issukius.

Siaip, senatve, apie kuria mes pradejome kalbeti ne visada susijusi su stipriai isreiskta negalia.

Argi senatvė = negalia? Neįgalumą aš kiek kitaip suprantu. O ir senas nelygu senam. Vieni 70ies vos vaikšto, tik ant suoliuko į kiemą, o kiti dar ir keliauja, kažko mokosi, prisiduria prie pensijos. Nežinau, prie kurių esat ar prie kurių save priskiriat, bet mane asmeniškai senatvėje visada labiau žavėjo atėjusi išmintis, mokėjimas atsirinkti, kas tikra ir svarbu, ir dar žingeidumo, gyvenimo džiaugsmo išlaikymas. Sutinku, kad jau nesi toks kaip 20-30ies, bet gyvenimas gana gražiai viską sudėlioja - kol prarandame išorinį grožį ir stiprybę, "atrandame" vidinį. O jūs man atrodot protinga ir įžvalgi.
Bet gal man tik pasirodė, kad jūs jaučiat savotišką nuoskaudą dėl kažkokių fizinių galių/galimybių praradimo.

Koreliacinis rysys.
Zymiai didesne tikimybe tureti negalias senatveje, nors tikslios priklausomybes nera

Vakar Is Sviesos teiravosi apie rinkimus.

Tapino laida.

Beraščiai net seimą okupuoja

Kandidatės į Seimą laiškas rinkėjams pribloškė: tekste paliko 13 gramatinių klaidų
https://m.delfi.lt/l...php?id=85304081
Nejaugi taip sudėtinga duot pataisyt kažkam tekstą? O dar sako, kad su visa komanda rašė.... Tai dar ir komandą diskreditavo.

Baltarusija.
Idomi mums valstybe/ Kolchoznikai 1994 metai issirinko kolchozo pirmininka.
Jis tapo nebegeras, bet problema yra kolchoznykai...


"stebuklas įvyko, kai A. Lukašenka kreipėsi į beveik keturis tūkstančius žmonių, susirinkusių Gomelio stadione, rašo euronews.com. „Jis be pertraukų kalbėjo pusketvirtos valandos. Kai baigęs kalbą nusivilko švarką, marškiniai buvo permirkę iki paskutinio siūlo. Tada ir įvyko stebuklas, nes žmonės juo patikėjo, pradėjo tiesti į jį rankas, norėdami paliesti. Buvo tokių, kurie norėjo, kad jis pasirašytų ant jų paso ar šimto dolerių kupiūros."

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt...e.d?id=85336359

bet ji žada "šviesti" švietimą savo žiniomis t.y. seimo kanceliarija dirbs mokytojų darbą ir taisys elito gramatines klaidas.

Rasyti be klaidu galima ismokinti ir pusproti. Bet va mastyti - tai nelabai

Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos prarado apie 200 karių per sekmadienį įsiplieskusias įnirtingas kovas Kalnų Karabache, sekmadienį vakare pranešė Armėnijos gynybos ministerijos atstovas Arcrunas Ovanisianas.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt...-1383164?copied

ir vėl Stalino išdraskytas Kaukazas nenustoja kraujuoti.

Gal baig ta savo propoganda.
Stalinas buvo eilinis bolsevikelis kai 1914 metais turku musulmonai pradejo zudyti armenu krikscionis.