O aš ką papasakosiu ..
Einu iš virtuvės išsišiepus į kambarį, sakau pamiegosiu, ogi opaaaaa, žiūriu koridoriuj ant užuolaidų voras, bet toks VOOOOORAS, fui, storas, neaiškios spalvos, viskas, šypsena dingo, aš sustingau, ką dabar daryt galvoju..
Namie aš viena, vorų bijau labiau nei velnio..
Pasiėmiau šlepetę ir stoviu šalia... galvoju mušiu, ranką pakeliu, nu negaliu
vėl sakau, mušiu, neturiu kantrybės, nu nee... kad trenksiu per užuolaidas, nukrito ant lango, už žaliuzių, OMG, nėra kaip prieit, būtų nukritęs ant palangės būčiau pritvojus, o dabar... Ropoja jis ten, vaikšto į priekį atgal ir nieko.. Aš jau stresuoju, vos ne į ašaras, o palikt negaliu, nes šalia mano kambario durys
Sugalvoju atidaryt langą ir laukiu kol pats išeis laukan... ir ką, laukiau, stovėjau, po pusvalandžio išropojo už lango, ir tiesiai ant tos vietos, kad kai uždarysiu langą, sutrinsiu jį, niekaip jis žiūriu nepajuda, o aš jau išvis kaip bulius, akim raudonom, nafik galvoju, ką darysi ir uždariau langą
Dabar sėdžiu tokia lengvame šoke, nes vorų aš bijau labai, labai, labai ....
Va ir anekdotas jums praskaidrinti vakarui
P.S. Nu Lietuvoj tokių vorų nesu mačiusi
Čia švedijoj kažkokie nenormalūs..
kaip dvi kamanės su ilgo voro kojom, fuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuu
greičiau namo