Tai va, su savo mb jau 8 metai kartu, tai susėdę pasitarėm ir nusprendėm, kad mokslai baigti, gyventi turim kur, tad gal jau ir su gandru leliuku tema pabendraut butu galima, o bendraut su tuo gandreliu buvom nusiteikę ilgai, ilgai, nes nemažai pavyzdžių aplinkui turėjom, kuriu gandrai neklausė ir leliukų vis nenešė. Bet mūsiškis matyt supratingas pasitaikė
, nes labai greitai visas maistas man pasidarė kažkoks neskanus, sintetinis. Būdavo einu prekybcenrty ratas po rato aplink mėsos, pieno, duonos ir t.t. skyrius ir nė velnio nieko nenoriu, na gal tik kokios varškės, bet ir tai tik kol esu prekybcentry, namie - vėl nebenoriu. Galvoju reikia testą nusipirkt, bet tuo pačiu pagaunu save mąstančią kvailele, taip greit nepastojama, bet nusiperku. Aišku tiksliausi rezultatai ryta, bet kur tau aš jo sulauksiu, iš kart po darbo grįžus pasidarau testuką, neinu i tualetą gal kokias 3-4 minutes, bijau ir nežinau kodėl, tik jaučiu, kad labai bijau. Ir neveltui teigiamas. 
Mano mb tuo metu dirbo kitame mieste, namo grįždavo tik savaitgaliais, galvoju jau telefonu tikrai nesakysiu tos geros žinios, bet kur tau aš išlauksiu, paskambinu ir sakau, sėsk, tas O kam?, Tai va, sakau pirma atsisėsk, tada mano mb sako - tu rimtai?, nu sakau taip, rimtai.Po to jau viskas ėjosi kaip iš pypkės, tik va visą nėštumą kol dirbau, vaikščiojau su pakilusiu kraujo spaudimu. Gėriau šeimos gydytojo paskirtus vaistukus, o kai sužinojau , kad laukiuosi, iš karto užsirašiau privačiam vizitui pas vieną Šiaulių ginekologę. Važiavau ir drebėjau iš jaudulio, kas bus, bijojau kad mano geriami vaistai leliui nepakenktų. Atvažiavus iš karto gines paklausiau, kaip dėl geriamų vaistu, tai sako jokių baimių, nieko neatsitiks, gerk toliau, bet taip neramu paliko, kad ryta pasiskambinau savo šeimos gydytojui, tas liepė per pusvalandį prisistatyt į jo kabinetą. Išsigandau ne juokais, o kaip nuvažiavau, tai jis trenkė su kumščiu į stalą ir sakė vaikeli, gal proto netekai, nori, kad siųsčiau išvalymo daryt, tie vaistai griežtai draudžiami gert nėštumo metu. Pakeitė vaistukus, į nėščiosiom galimus, bet neramu visą nėštumą buvo, maža kas, kai pagalvodavau, tiek išgerta tos bjaurasties. Aišku po anos gines tokiu palaikymo žodžių iš kart pakeičiau gydytoją. Pradėjau lankytis privačiai pas pačią nuostabiausią gydytoją (bent jau man) nuostabus žmogus, pasitikėjau ja besąlygiškai. Visą nėštumą pas ją ir lankiausi, jaučiausi super. Ėjo laikas, pilvukas nežymiai didėjo
, gimdymo terminas 08-03, laukiau tos dienos ir bijojau, kas, kaip , koks lelius bus. Baisu, juk pirmas vaikas . Ir va atėjo ta rugpjūčio 3, saule karšta, kaip niekad, ryta atsibudom abu su mb (jam atostogos), nuvažiuojam į GN, nes mano gydytoja liepė atvažiuot pasitikrint, nes jos nuomone peraugę vaikai sunkiau gimsta, o ir man jau tas pilvukas atsibodo, tad nuvažiuojam susidėję ligoninei būtinus daiktelius, patikrina ir sako vaikeli, iš akių jau matau, kad į ligoninę nenori, papurtau galvą ir sakau aišku ne, tada sako dar gali namo važiuot, bet rytoj jau laukiu su daiktais 8,00 val. skyriuje ir jokiu ne . Taigi važiuojam namo su vyru ir džiaugiuos, kad dar nepasiguldė i skyrių manęs, po piet nulekiam išsimaudyt, nors kojos taip sutinusios, kaip kaladės, rankos tirpsta nerealiai, net nejaučiu ką čiupinėju (tie blogumai kamavo nuo pat 7 mėnesio). O kur dar namų remontas, nes norėjom, kad lelius grįžtų į gražius, tvarkingus namus. Diena remontas, vakare iki paryčių valymasis, pati ir užuolaidas pasikabinau ir su šepečiu laksčiau ir baldus su vyru stumdėm. Nes jaučiausi super, tik kojos nervavo, kad tino. Ir va išaušo 08-04 rytas, važiuojam į GN ir jau žinau, kad negrįšiu, bet vis tikiuos, nekenčiu ligoninių nuo senų laikų. Nuvažiavus visi elgiasi super mandagiai, nes žino kad privati paciente esu (aš taip manau, kad žinojo). Nuveda i patologini ir palieka, košmaras, galvoju išdurnėsiu, jokių skausmų, nieko, jaučiuosi puikiai, visą dieną su palatos drauge juokaujam. Vakare ateina budintis gydytojas ir sako einam pasitikrinsim, net nustembu o kam?, gerai jaučiuosi, tas tai negimdysi?, sakau - ne. Nusišypso ir išsiveda. Patikrinęs klausia vaikeli, tau viskas gerai?, taip, tai sako gal tu iš tų moterų, kuriom neskauda gimdant, klausiu kodėl?, tai sako jau 3 cm, kitos jau rėkia, o tau nieko. Na sako eik miegot, jei gerai jautiesi. Aš ir einu, parėjus į palatą dar juokauju, įbėga seselė ir rėkia, kad tipo ne kurortas, marš gult, jei nenori miego tai kitų nekelk. Pagalvoju ŠLYKŠTYNĖ. Bandom eit miegot, nes jau 00,00 val. Atsigulu, užmigt negaliu, nepratus prie tokių guminių pagalvių, vartaus nuo šono ant šono, galva paskausta, nu galvoju išlipsiu pasitaisysiu ta šlykščią pagalvę. Išlipu, tik staiga karštis bėga per kojas, nu galvoju, čia dabar kas? Palatos kaimyne, sako, mažute, jau gimdysi, juk vandenys bėga (ji antro laukėsi, tad jau su patirtim ). Nulekiu pas budinčia (šlykščią) seselę, ta miega, pramerkia akis sako, gal nesupranti, gal apsisisiojai , viršūne galvoju. Sakau aš savo gydytojai skambinsiu klausiu ką daryt. Tada biškuti nusileidžia ant žemės. Skambina į gimdyklą, kad mane priimtu. Aš tuo metu susisiekiu su savo gydytoja, ji liepia eit į gimdyklą, ten palauksiu, kol ji atvažiuos. Sake apie 3,00 val. bus. Išeinam su ta gerąja sesele į gimdyklą, ten pasitinka vakare apžiūrėjęs daktaras, sako, ai čia ta, kur dar negimdys ir nusijuokia. Juokinga ir man, nes nieko nejaučiu. Aprengia seksovais marškinukais ir liepia gulėt, pamiegot jei noriu. Noriu, aišku, bet kur tau užmigsiu. Skambinu savo brangiausiam, kad jau gimdau pranešt, o tas neatsiliepia, mat miega saldžiai 
. Gerai, kad pasiėmiau 2 telefonus, tai ir skambinu iš abiejų į mobilų ir į namų paprastą vienu metu, po kokių 10 mano vyrelis teikiasi atsiliept, rupūže sakau, aš jau gimdau, tai jis maždaug 10 km įveikia per kokias 7 minutes 
. Ateina mano gydytoja, tada jau man pasidaro taip lengva, gera jokių baimių, nes ja 100 procentų pasitikiu. Sako, susitarėm, tai ir atėjau nemiegojau, nes negera, pažadėjau tai ir esu šalia. Nuostabu galvoju. Patikrina, kaklelis tie patys 3 cm, nuleidžia likusius vandenukus ir jau po truputį pradeda maudent pilvą, iš anksto žinau, kad darysiuos epidūrą. Patikrinus gydytoja išeina į koridorių, aš bandau pasnaust, vyras išvažiavo namo, nes gydytoja liepė, sake, nesikankink, be rytojaus leliuko nebus. Po kiek laiko prabundu 4,00 val. žiūriu švinta, aplink 3 gydytojai juokiasi, sako kaip skaniai miegojai, sakau kodėl taip sakot?, na sako knarkei 
. Nu jo, juk pavargus buvau. Apie 5 jau sunku kentėt, sakau skauda. Suleidžia vaistu ir vėl gera. Atvažiuoja vyras. Tada jau veiksmas įsibėgėja, tik kaklelis sunkiai atsiveria, suleidžia kažkokių antispazminių. Tikrina kas 10 minučių. Skauda, bet galiu kentėt. Tik va labai jau į tualetą noriu, tik neleidžia, sako taip turi būt. Nu galvoju, tai kaip bus jei apsi..., sako normalu, būna ir taip. Bet tau tik taip atrodo, kad nori, tada jau ne juokais supykstu, sakau vyrui, pasakyk tai mano daktarei, kad aš tikrai noriu rimto reikalo, tas pasako, gydytoja vėl ta patį taip turi būt. Gerai, galvoju nusileisiu, bet mintimis savimi tikiu, kad tikrai į tualetą noriu 
. Praeina dar keletas valandų, per kaklelio tikrinimą, vyrą išvaro iš palatos. (Nuo pat pradžių gydytoja žinojo, kad mano vyras svajoja apie dukrytę, bet žinom, kad gims berniukas). Eilinis patikrinimas 8,15 val. Vyras už durų, tik žiūriu subėga gausybė daktarų, nesuprantu kas darosi, skausmus jaučiu, bet kentėt galiu. Tik staiga gydytoja sako, dabar jau stumk... vienas, du trys ir klyksmas... 2009-08-05 8,30 val. gimė berniukas 3950 gr. 54 cm. Toks raudonas, gražus, gražus. Pakviečia vyrą, (nes jį pamiršom, per greitą gimdymo pabaigą), o tas apsiverkęs, tada mano ginekologė paduoda sūnelį ir sako NU TETI, TETI, TAIP DUKRYTĖS NORĖJAU, O GAVAI SŪNŲ IR IŠ LAIMĖS APSIVERKEI!. Niekada nepamiršiu tų jos žodžių. Be galo esu dėkinga savo gydytojai ir šeimai, ypač sūneliui, kuris mamą sutramdė ir šiandien jau švenčia metukų sukaktį.
FOTO:
