QUOTE
Jei organizmas yra ilgai veikiamas tokiomis didelėmis cukraus dozėmis ir kartu didelėmis insulino koncentracijomis, išsivysto apsauginė reakcija. Gali atsirasti audinių nejautrumas insulinui. Jei ląstelės nėra jautrios insulinui, tai jos labai sunkiai priima naujas gliukozės molekules. Kadangi gliukozė į ląsteles patenka sunkiau, tai energijos gamybai daugiau naudojami riebalai. Apie tokį žmogų sako, kad kuo daugiau jis valgo, tuo labiau jis lysta. Toks medžiagų apykaitos sutrikimas vadinamas ketogeniniu arba tiesiog II tipo (įgytu) diabetu. Galima ir kita organizmo reakcija. Gali atsirasti audinių hiperjautrumas insulinui. Tokiu atveju visa gliukozė patenka į ląsteles virsta kūno riebalais, o kraujyje nuolat labai žemas gliukozės kiekis arba jis labai greitai ir žemai nukrinta iškart pavalgius. Apie tokį žmogų sakoma, kad valgo, bet nepavalgo, tik pampsta. Toks medžiagų apykaitos sutrikimas vadinamas gliukogeniniu arba tiesiog hipoglikemija.
Taip organizmas, bandydamas apsisaugoti nuo žalingo glikacijos poveikio audiniams, sukuria kitą problemą didžiulius gliukozės koncentracijos svyravimus. Kuo kenksmingas yra gliukozės koncentracijos svyravimas kraujyje? Kaip minėjau pradžioje, gliukozė yra vienintelis nervinių ląstelių energijos šaltinis. Negaudamos pakankamai energijos, ląstelės beveik neatlieka savo funkcijų, o gaudamos per daug, pradeda dirbti sparčiau nei reikėtų, išskiria daugiau medžiagų, nei tuo metu reikia. Dabar įsivaizduokite, kaip atrodytų mūsų kelionė automobiliu, jei akseleratoriaus pedalas būtų tai nuspaudžiamas iki galo, tai išvis atleidžiamas? Mašina trukčiotų kaip išprotėjusi, kartais gal net užgestų. Su smegenimis vyksta tas pats. Gliukozės koncentracija nukrinta, negaudamos energijos nervinės ląstelės vos funkcionuoja, lėtėja procesai, kartu ir liaukų veikla, neišskiriami reikalingi hormonai, krinta nuotaika, žmogui norisi tik susiriesti į kamuoliuką ir tūnoti kampe. Ir staiga gliukozės koncentracija išauga, energijos atsiranda perteklius, ląstelės persidirba, išsiuntinėja impulsų daugiau nei reikia, liaukos išskiria hormonų daugiau nei reikia, nuotaika pašoka, žmogui sunku susikaupti, jis netelpa savo kailyje. Toks gliukozės koncentracijos kraujyje svyravimas labai sustiprina tokių ligų kaip depresija, isterija, nerimas, paranoja, šizofrenija, hiperaktyvumas, PMS simptomus. Ar ne protinga būtų klausti, kad gal toks svyravimas ir paskatina tas ligas išsivystyti?
Taip organizmas, bandydamas apsisaugoti nuo žalingo glikacijos poveikio audiniams, sukuria kitą problemą didžiulius gliukozės koncentracijos svyravimus. Kuo kenksmingas yra gliukozės koncentracijos svyravimas kraujyje? Kaip minėjau pradžioje, gliukozė yra vienintelis nervinių ląstelių energijos šaltinis. Negaudamos pakankamai energijos, ląstelės beveik neatlieka savo funkcijų, o gaudamos per daug, pradeda dirbti sparčiau nei reikėtų, išskiria daugiau medžiagų, nei tuo metu reikia. Dabar įsivaizduokite, kaip atrodytų mūsų kelionė automobiliu, jei akseleratoriaus pedalas būtų tai nuspaudžiamas iki galo, tai išvis atleidžiamas? Mašina trukčiotų kaip išprotėjusi, kartais gal net užgestų. Su smegenimis vyksta tas pats. Gliukozės koncentracija nukrinta, negaudamos energijos nervinės ląstelės vos funkcionuoja, lėtėja procesai, kartu ir liaukų veikla, neišskiriami reikalingi hormonai, krinta nuotaika, žmogui norisi tik susiriesti į kamuoliuką ir tūnoti kampe. Ir staiga gliukozės koncentracija išauga, energijos atsiranda perteklius, ląstelės persidirba, išsiuntinėja impulsų daugiau nei reikia, liaukos išskiria hormonų daugiau nei reikia, nuotaika pašoka, žmogui sunku susikaupti, jis netelpa savo kailyje. Toks gliukozės koncentracijos kraujyje svyravimas labai sustiprina tokių ligų kaip depresija, isterija, nerimas, paranoja, šizofrenija, hiperaktyvumas, PMS simptomus. Ar ne protinga būtų klausti, kad gal toks svyravimas ir paskatina tas ligas išsivystyti?
mano vyro atveju buvo gausus valgymas (dažniausiai angliavandeniai- uogienės pyragai duona sausainiai ) ir liesėjimas . Tai buvo ėjimas link to II tipo diabeto.
Jūsų atvejis ( tikriausiai) yra tas antras- ėjimas link hipoglikemijos.
Dėl žemos gliukozės koncentracijos kraujyje dažnai norisi valgyti ir pasisotinama tik krakmolingu arba saldžiu maistu. Angliavandenių perteklius mityboje skatina organizmą versti juos riebalais, ir kadangi dažnas insulino išskyrimas neleidžia jų panaudoti energijos gamybai, jie organizmo yra kaupiami. Jei jums auga svoris, tai patenkat į užburtą ratą, iš kurio išeiti galima tik suvaldžius insuliną. Tačiau dėl žemai krintančio gliukozės lygio tenka užkandžiauti.
užvalgius laikinai pakyla gliukozė, tačiau netrukus insulinas ją pašalina ir vėl viskas iš pradžių...
p.s aš tik dalijuos informacija , remdamasi kai kurių žmonių ir savo patirtimi, jei nepataikiau
