Mane paliko.

Tai vat, pasiuliau buvusiai susitikti, nueiti pavalgyti. Sutiko iskarto be jokiu ikalbinejimu. Susitikus kalba kaip visada apie mus pakrypo. Snekejom daug, beveik 3h. Si karta pokalbis buvo kitoks, ji buvo atviresne, konkreciau isvardino problemas kuriu turejom ir kurios jai nepatiko. Kaip supratau jai daugiau ar maziau praejo meile man kaip vyrui(manau itakos ir naujas vaikinas nemazai tam turejo), sake truko romantikos, pradejom sedeti namie visada, permazai bendravom, kad as uzsidare buvau, naktimis nemiegodavau o dienomis miegodavau perdaug (turejau problema kad negaledavau uzmigti iki 4~5 ryto o paskui miegodavau iki 2~3 dienos. del darbo grafiko kai namo gryzdavau vidurnakti). as taipat pasakiau daug teiginiu kurie kaip ir pagrystu mano nuomone kad jos sprendimas buvo netinkamas ir beveik nesulaugdavau atsakimo - ne. Ji sake - turejom kartu i lietuva grysti jau pries puse metu, arba norejau kartu su tavimi eiti mokytis cia vietoje. ir t.t. Snekejomes graziai, pabaigoje dar nuejo su manimi iki autobuvo, pries lipdamas as ja apsikabinau ir ji i tai regavo normaliai ir pati mane apkabino. Gal tai skambes vaikiskai bet ar normalu kad zmogus kategoriskai tave palikes po 3 metu draugystes , nores su tavimi susitikti, pietaut, geriti kavos, ir leisis apkabines?? As sito negaliu suvokti nes kiek palikdavau merginas priestai net jai be pykciu nebenoredavau ju net akyse matyti...

Na va, pats palikinejai dabar tave paliko. Nu ir koks jausmas? Gera?

Yra viena kai palieki mergina su kure susitikinejai ir kur nei meiles nei planu nei nieko rimtesnio nebuvo. O visai kas kita kai isyra tavo seima. Na ir kas kad vaiku neturejom, na ir kas kad nesusituoke, bet jinai man buvo seima, pats artimiausias ir brangiausias zmogus.

Idomi logika. Ja sekant:
Jai su jumis taip pat nebuvo nei meiles nei planu, ir zmogus buvot neartimiausias - rado artimesniu.

O ssu tom merginomis jei ten TIKRAI NIEKO nebuvo, tai negalima ir issiskyrumu vadint. O jei jau vadinama issiskyrimu, tai gal JOMS BUVO kazkas? na nesvarbu, tai itik pamastymui laisvalaikiu.

Jusu ta ex pana tai pacio blogiausio zmogaus pavyzdys jei ka. Tokie zmones padaro daugiausia zalos kitiems. Net skyrubu metu jie buna artimiausi... Susiduriau su tokiais dalykais. Deja tai tik bendravimo technologijos. Zmones artimuma priima uz bendruma, o tai tik bendravimo technologija. Artimiausias ir nuosirdziausias - NIEKO NEREISKIA, to galima ismokti. Tai nieko nereiskia.
Panasu, kad buti atsakingu ir atsidavusiu yra visai kas kita. va tai reikia ismokti atpazinti

Pamirsk ja, tai ne tavo zmogus, anksciau ar veliau - vistiek issiskirsit.
Grizk i LT, mokykis ar dirbk, gyvenk, tu labai jaunas dar ir, patikek, gyvenime dar daug visko bus. Buk tvirtas, nenukrypk nuo kurso ir laikui einant turesi viska, ko esi vertas.

O kodel tave stebina civilizuoti, brandziu zmoniu santikiai. Jei jau, nesate drauge, tai ka, sneketis, kavos isgerti jau negalite... Man atrodo, jog ji tavyje mato gera, verta pagarbos zmogu. Tu jai netampi tupu, ar durniumi, vien todel, kad jus atskirai. O tau ka, palengvetu jei ji tave pamacius lektu kaip nuo raupsuoto, o apkabinus pradetu zviegti kaip skerdziama, ar demostratyviai atstumtu tavo raka? Mano galva ji budama su tavimi kiek imanoma, stengesi elgtis taktiskai. Galimai, jai tavo apkabinimas ir nelabai patiko, bet ji valdesi, nenorejo tave skaudinti dar labiau.

Kartais vis pagalvoju, reik moterys ismokti vyrasm tiesiu tekstu rezti i akis ka galvoji, jauti, be jokiu ten fanaberiju. Tos potekstes, tie damastymai nertai suklaidina vyriokus. Aniem tai maroka.
Papildyta:


Labai saunus palinkejimas

Mano nuomone yra toke kad jinai tiesiog padare kvailyste. Tai delto dabar tureciau prarasti sita zmogu? Jauni esam, gyvenom pasiturinciai, pinigu netruksta viskas kaip ir gerai butu, bet pasimaise durnelis ant kelio ir manau pati neivertinus ka delto praranda pasidave pagundai isbandyti kazka naujo. Jug nuo 17 metu su manimi buvo, tai galbut noras kazka atrasti , ko ji neras. Man zmones keistas jusu poziuris, palik / pamirsk / neverta / ir t.t. galbut puses is jusu zmonos priestai kitiems vaikinams ir neistikimos buvo galbut irgi apsisukusios ir pabegusios buvo, o gal net dabar neistikimos. Pamoka ismokau kad ir koks zmogus bebutu niekada negali zinoti ko jis nori ir ka galvoja. O kaip tokios vertybes kaip pasitikejimas? atleidimas? supratimas? ar zmogus padares maza nuodeme ar nusikaltima yra kaltas visa gyvenima? tuomet mes visi kalti. As suprantu kad gyvensiu savo gyvenima ir kaip yra taip yra, bet visa siela jauciu kad sitas zmogus galejo buti mano vaiku mama ir gyvenimo partneris. Visi vienas uz kita protingesni bet visu atsakimas tokspats - jieskok naujo partnerio , nes tai lengviausias kelias. Bet kur yra tas keles kai lipi per kalnus, brendi per sniega bet pabaigoi randi to ko jieskojai. O dabar kaip supratau nesvarbu 3 ar 15 metu bet geriausia nieko nedaryti tiesiog apsisukti ir eiti savo keliais.

Po kokiu 20 metu, kai igysi gyvenimo patirties, suprasi. Yra situaciju, kai iseiti is ju galima tik vienu keliu

Gal ir kvailyste. Bet jei ji butu ne menkas zmogeliukas tai tokios kvailystes nepadarytu.
Ji negalvotu ar jai dabar gera, ji galvotu apie kazka auksciau, apie jusu rysio vertybes, jei ten butu problemu, tai del ju kovotu. bet tai jai kinu rastas. Ji zino tik kad jai gerai, arba jai blogai, jei blogai tai i viska ji spjauna ir i jus ir i save, nes tai jau jai nesuvokiama, kaip nedresiruotas suo eina prie to kuris didesne desra istraukia.

Yra daug kvailysciu uz kurias galima ilgam pakliut uz grotu, ar netekti gyvybes ar tapti invalidu.
Kaip graziai skamba - kvailyste. Na kaip kazkas paslydo ant s.
Ji padare ne kvailyste, o elgesi LOGISKAI. Kadangi viduje pas ja tuscia, tai ji vadovavosi jausmais, kurie KINTA. Tokie zmones yra antrarusiai, jau jus nepykit. Jus mastote atsakomybes kategorijomis, o ji masto jausminemis kategorijomis. Na gal del to, kad tai jus paliete... gal ir jus suprantate, kurie isalke gali ir jusu rankos atsikasti.
ZMones kontroliuoja instinktus, bet ne visi supranta, kad jausmai taip pat kuriami
ZMones kurie savo jausmu nekontroliuoja yra blogesni uz tuos kurie kontroliuoja. Gali but ir kazkas mazo, bet tai turi but TIKRA.

Na tai pats ir pagalvok kad VISI tau sako o tu vis dar netiki. Tai ne lengviausiais, tai vienintelis protingiausias. Na taip yra sudėtingesnių PVZ virvė, nuodai, šaunamas ginklas, bet šito niekas tau nesiūlys nes tai kvaila.

Kaip, tamsta, nesupranti. Kokia kaltė, koks atleidimas, kai žmogus NENORI būti su tavimi. Ji tavo atleidimo neprašo ir neprašys.
Dėl vaikų. Nesvarbu, kad tau atrodo, kad ji - idealus žmogus šeimai. Ji nenori, kad tu būtum jos vaikų tėvas.
Sakau, gal kai įsisąmoninsi, kad tavęs nebereikia, bus lengviau.
Aišku, bandyk, kovok, kol nenusvirs rankos. Gal tada bus lengviau suprasti, kad grąžinti į vietas čia nėra ką.

As jau irgi nebezinau kur kreiptis, ka daryti. Visi sako "praeis, reikia laiko, bus geriau" bet as jau savaite taip gyvenu, su skyle krutinej ir nieko nenoriu. Negaliu nei valgyt, nei bendraut normaliai, nei sypsotis, net savo kambary miegot negaliu, nes pastaruosius du metus jis praleisdavo laiko daugiau nei as. Viskas ji primena.
O situacija tokia, kad isimylejau vaikinuka, man tada buvo tik 18, nuo pavadzio atitrukus buvau, buvo simpatiju gyvenime, bet nieko rimto nebuvo kazkaip iki to laiko. Keleta menesiu prasitasem su juo po barus, tiesiog ten pat lankemes tai pasisveikindavom, paplepedavom, o tada viena vakara kazkaip emem ir pasibucaivom. Ne is meiles ar ir simpatijos, gal greiciau nuo perdeto alkoholio kiekio. Labai to nesureiksminau, nes jis ta vakara kiek zinau ir daugiau merginu buciavo, o as pati i ji ziurejau nerimtom akim. Bet po dar keliu susitikimu taip "netycia" supratau, kad jis su manim flirtuoja. O as visiskai zalia sitoje srity tai ir pakibau ant kabliuko be jokiu jo pastangu. Nieko rimto tarp musu nevyko, bet vis jei susitikdavom-pasibuciuodavom, kol galiausiai neiskenciau ir paklausiau jo ar jis turi simpatija, ar mergina, nes as taip negaliu. Jis dievagojos, kad ne, o as ir patikejau. Kol viena diena eidama gatve neatsirenkiau i ji ir i jo panele. Trumpai drutai-skaudejo, menesi laiko jo nemaciau, pykau, kad melavo (o veliau suzinojau, kad kelis sykius jis su manim buciavos bare, kai tame paciame bare mergina jo buvo ir leido jai viska matyt). Pamirsau. Bet po menesio vel keliai netycia susikirto. O tada prasidejo visa mesmale. Paliko jis ta mergina del manes, nesakei jai, kad yra kita, nieko. Veliau ji zinoma suzinojo, o as tada buvau savanaude, dziaugiaus, kad turiu zmogu save salias, nepagalvojau, kad jai turbut buvo baisiai skaudu, nors jeidu tik 3 menesius tedraugavo.
Ir viskas buvo grazu is pradziu. Pasigesdavau jo iniciatyvos, pasimatymu, demesio, bet jauciaus mylima. Is tikro ir pirma karta su juo apturejau, nes tiesiog, jauciau, kad tai tas zmogus,kuriuo labiausiai pasitikiu. Ir tada as isvaziavau I anglija mokytis. Abu sitam pasiruose buvom, nes nuo pazinties pradzios zinojome. O kokie laiskai is jo puses pyles, kaip jis mane myli, kaip nori kartu gyvent greiciau, kad nori su manim tuoktis ir panasiai. Matydavomes kas 2 menesius po pora savaiciu maziausiai ir jos budavo tobulos. Kol as neiskenciau, viska meciau ir grizau i Lietuva. Jis budamas studentas neturejo pinigu, tai as jam padedavau finansiskai ir labai nesinervindavau, nes abu sakem "as islaikau tave dabar, o tu mane islaikysi kai baigsi mokslus". Isvaziavom vasarai padirbet i Anglija. Mano nervai pakrike buvo, darbas buvo sunkus, jame pastoviai zemindavo, kasdien asarom apsipildavau, noredavau, kad ta vasara greiciau praeitu ir jis buvo salia manes, bet kazkaip nepadejo... O tada prasidejo baisus pykciai. Jis meluodavo, as pykdavau, jis rekdavo, as verkdavau, kol kiekvienas pyktis priedavo prie tu paciu isvadu-gal skirkimes. Bet likdavom kartu, sakydavom pasikeisim ir niekas nesikeite. Bet as ji mylejau, maciau, kad nera tobuli santykiai, bet negalvojau apie skyrybas. Jis pas mane gyveno, as jam suradau darba pas teti statybose, matemes daznai, jisdaznai kartodavo, kad mane myli, as tokia ir jauciaus. Tada emem planuot kelione i Australija. Pamaniau, kad noreciau kol esu jauna pakeliaut, o jeigu dar salia mylima zmogus-tai is vis pasaka. Jis is karto sutiko, kaip ir visada, as jo da kokius 20 kartu paklausiau, ar tikrai nepersigalvos, jis sake, kad ne ir as emiau tvarkyti dokumentus. Pradzioj nupirkau kelione i Paryziu, nes seniai abu svajojome ten kartu nuvaziuot, ir emiau laukti tos vasaros. Sekmadieni pabuvom ledo arenoj, pasijuokem, kad jam reikes dar daug ismokt kol ismoks ciuozt, grizom pas mane, uzpildem dokumentus i Australija, jis liko nakvot-ryte palydejo iki darbo ir isvaziavo namo. Po dvieju dienu atvaziavo ir pasake, kad nenori vaziuot i Australija, nenori but su manim, nes jam isbleso jausmai. KAIP jausmai isblesta per 2 dienas?? Klausiau ar yra kita-sake ne. Susitarem susitikt po keliu dienu, kai viskas bus aprime. Susitikom, jis pasake, kad nenori brist i ta pati sh, sake ji sitie santykiai smauge, o tada pareiskia, kad JAU turi simpatija, nors mes nebuvom issikyre net. Maldavau nepalikt, maldavau pabandyt, o jis verke ir sake griezta ne.
Esu labai jautrus zmogus. Labai prisirisau prie jo, jis buvo kaip seimos narys, visos gimines ji zinojo, visi tikejos, kad abu kartu gyvensim, o po 2 metu lyg niekur nieko-nemyli. Skauda, nes nezinau ar kada is vis mylejo, skauda,nes jis dabar laimingas, o man taip sunku. Nezinau kaip isplest ta meile is sirdies, kaip kabintis i gyvenima, kai viskas is koju isslydo-tiek mylimiausias zmogus zemej, tiek ateities, tiek asmeninis gyvenimas.