Esu liute, laikau nuoskaudas iki pabaigos, bet ne siaip kokias, o tik tokias kaip isdavyste, apkalbinejimas, veidmainyste - to labiausiai nemegstu. Uz akiu dergia tave, o i akis "tu pati geriausia drauge ir t.t." Dazniausiai pirma puolu taikytis, jei yra mano kaltes. Megstu pastovuma ir pati esu pastovi, drauge iki gyvenimo galo. Bet tuo paciu ir impulsyvi, viena minute galiu neturet jegu ar noro kur eit, praeis valanda, sugalvosiu ir begsiu kur
Esu istikima be galo ir atsidavus, labai rupestinga ir kitu problemas sau uzsikraut esu linkus, kas nera labai gerai. Daznas emocinis nuovargis. Visuomet stengiuosi sunkiose situacijose izvelgt kazka pozytyvaus.
O apie liutus vyrus: buvo vienas, tai is pradziu draugiskas ir t.t. Padedavo visur. O po to staigus atsalimas, ignoravimas, po kiek laiko vel nori bendraut. Zodziu nepastovus. Kazkada skaiciau, kad gali atsalt iskart. Viena diena planuoji ateiti, kita diena jau tu jam nebeidomi. Nemegstu tokio charakterio, nes kaip sakiau esu pastovi. O vyrams liutams greit gali atsibost moteris, ir lekt ukariaut nauju platumu. Beje, liutai vyrai nera linke save pernelyg priziuret, galbut labiau jiems prie sirdies praktiskumas. Va, dar, apsimeta geriausiu draugu, kol gali pest is taves naudos, o tada viso gero. Cia butent vyrams.
