QUOTE(Gabi* @ 2011 03 28, 21:46)
Esu taip vadinama vėlyva mama. Gimdžiau būdama 36 savo pirmagimę. Mano vyras devyneriasi metais vyresnis. Man labai sunku kategoriškai pasakyti, kada geriau susilaukti vaikučio, nes jo troškau gal jau nuo kokių 20 metų, o po 30 tai apskritai ėmiau panikuoti. Taip jau susiklostė, kad pagimdžiau vėlai, o dabar be galo norėčiau turėti dar vieną, nors man jau 39! Man regis, 20 ne per anksti, o 40 ne per vėlai, jei jau taip susiklosto gyvenimas ir jei pora pasirengusi. Nepaneigsiu, kad nepagalvoju apie amžių ir gebėjimą tinkamai išauginti ir pasirūpinti vaikais, apie ligas ir sunkumus, su kuriais susiduria vyresnės mamos, tačiau tai nenuslopina mano troškimo susilaukti dar vieno vaikelio, nes tai yra džiaugsmas, užgožiantis viską. Mano atveju trūkumas gal yra tas, kad jau keli metai niekur nedirbu, ir žinau, kad vaikelio atsiradimas dar labiau atitolins ir sumenkins galimybes susirasti darbą, nes keturiasdešimtemetė ir dar su mažamečiais vaikais mama nėra pati patraukliausia kandidatūra darbdaviams. Taigi, atsakomybės jausmas ir praktiškumas šiek tiek virpina smegenis. Nepasaint to, tikiu ir tikiuosi, kad nebadausime (iš pašalpų irgi neketiname gyventi), o vaikelio atėjimas į mūsų šeimą būtų tik dar vienas nuostabus stebuklas, kurio nekantriai laukiame.
labai graziai pasvarstyta.
man irgi 30 meteliu stukteleje. apie vaikucius seimoje jau vis daugiau ir garsiau padiskutuojam, jau visa tai planuose (aisku, atmetant tai, kad kartais visus planus visiems koreguoja pats Dievulis). Bet zinot, iki dabar, t. y. tokio amziaus man, mano vyruivaiku klausimas buvo toks tolimas ir pasvarstydavom, kad vaikiuko mums nereikia, dar ne laikas. nejau imsi ir darysi, gimdysi is tokio "reikalo", kai kiti kala i galva-o kada kada kada bus krikstynos (suprask-vaikai...). Nesijauciu nei sena, nei velyva, nei dar kokia. Tiesiog manau, kad kiekvieno zmogaus, kiekvienos seimos apssiprendimo reikalas: vieniems biologinis laikrodukas padiktuoja, kitiems seimynines aplikybes lemia, tretiems sveikata pakoreguoja situacija. Nejau del individualumo turime jaustis "antrarusiai" zmones? Nesamone! Ismokime diaugtis gyvenimu, nieko nedaryti "tik is reikalo, nes reikia" ir manau bus paprasciau ir lengviau priimti savaiminius dalykus
