Aš siūlyčiau gerai pagalvoti apie aplinkybes ir ateities perspektyvas. Jeigu tėvai sveiki, vaikas turės vyresnių brolių, sesių arba bent jau jaunų dėdžių/tetų - galbūt viskas ir OK.
Aš pati esu vėlyvas vaikas, turiu draugų, kurie yra vėlyvi vaikai. Daugelis mūsų nepažinojo savo senelių arba pažinojo trumpai. Labai dažnai nutinka, kad kuris nors iš tėvų miršta, kai vaikas paauglys ar 20-metis (dažniausiai - tėvas, nes vyrų gyvenimo trukmė yra trumpesnė). Žinoma, gyvenime gali nutikti visko, miršta ir jauni žmonės, bet vėlyva tėvystė stipriai padidina riziką, kad vaikas anksti susidurs su artimų žmonių ligomis ir mirtimis. Žinau ir atvejį, kai 20-ies metų žmogus organizavo senų giminaičių laidotuves, nes daugiau nebuvo kam. Kadangi patys tėvai buvo pagrandukai, dėdės ir tetos vaikui augant išmirė arba ''nupezo'', atleiskit už žodį. Dėl to ir siūlau pagalvoti, ar po 10-20 metų Jūsų vaikui kažkas atkiš paramos petį, jeigu nutiktų kažkas blogo.
Kitas dalykas - auklėjimas. Labai dažna, kad vyresni tėvai vaiku rūpinasi perdėtai, laiko už trumpo pavadėlio. Tai virsta psichologinėmis problemomis. Be to, tarpas tarp kartų gali būti per didelis, nes ne visi žmonės prisitaiko prie besikeičiančio gyvenimo. Dėl darbo vis matau penkiasdešimties metų moterį, kuri rengiasi maždaug 1990 m. stiliumi ir bobulės intonacijomis kalba, kas kiek kapeikų sovietmečiu kainavo. Ji turi pradinukę dukrelę, vienturtę. Vaiko tikrai gaila. Jeigu mama būtų veikli ir jaunatviška, viskas OK, bet dabar?.. Žinoma, tai moteriai vaikas yra visas gyvenimas ir didžiulė laimė, bet kiek laiminga ateityje bus dukrelė?
Gyvenime tokių dalykų neišsakau, nes būčiau išvadinta nedėkinga. Čia parašiau dėl to, kad galiu šį tą pasakyti apie situaciją iš vaiko perspektyvos. Tėvai turi didžiulę galią - į pasaulį paleisti žmogų, kuris galvos ir jaus
Tokia galia nereikėtų žaisti.