Vėlyva motinystė

Paskaičiusi kai kuriu mamyčiu nuomone,tai atrodo kad gyvenime negalima ar nereiketu tureti vaiku kol diplomo ar darbo neturi Aišku butu gerai kad vaika augii o pinigai krenta i saskaita. nebuna taip.mptinyste nuostabiausias dalykas žemeje kurio nevisos gali pajusti.deja.
esu 2 vaiku mama ir vis iš galvos neišeina mintis apie 3 leliuka.man dabar 32metai.ir pinigeliu yra bet vat kažkaip vis prisibijau ,kad galiu nusivilti ,kadnepavyks pastoti.Nes antro vaiko laukiau ilgai.ir niekaip negaliu apsispresti.ir kaip tai padaryti.

Darymo būdu jei nėra super kažkokių minusų, tai pirmyn Ne visiems išeina iš karto, visaip būna, bet jei nedarysit ir nežinosit

Pirmyn ir tik pirmyn. Man db 38, nepavyksta jau metus laiko ir as labai gailiuosi kad seima manesniekaip neitikino kai man buvo 32, nors keliais ejo... Bet as vis bandau kaip Ragany sako -darymo budu ir esu rikra kad anksciau ar veliau pavyks

Vyk tokias salis i sali ir imkites darbo!
Mes taippat labai ilgai 'darbavomes' ties antru. Kai panorom, kad musu seimoje apsigyventu dar vienas Stebukliukas, pamaniau, kad vertetu pradeti 'darbuotis' anksciau ir ka jus manot - pirmas bandymas ir - YRA! Taip, kad...vaikai pas mus ateina tuomet, kada JIE tam pasiruose.

Man dar liko keletas meteliu iki 40-ties, taciau vis dazniau pagalvoju, kad musu Seimos komplektas dar nepilnas (ir siaip - gyvenime megstu lygini skaiciu. Visame kame.)... Tik jau kitos baimes kamuoja.

Aš dar labai noriu 1-2 vaikelių, bet vis dažniau paskaičiuoju..visąlaik atrodo, kad "nebespėsiu" Kažkada sakiau, kad visus vaikelius turiu pagimdyt iki 35-erių, tačiau gyvenimas nesustoja ir kartais priverčia pakeist įsitikinimus. Aš nuleidau kartelę savo amžiui, nes akivaizdu kad 'visų' iki 35 nepagimdžiau, ir net dar nesilaukiu....

Dar bent susilaukti to trečiojo, paskutiniojo, mūsų pagranduko iki 40-ies
O vyras..jis man ne bendraamžis, tad kartais pagalvoju, ką reikštų būti kūdikio tėčiu, kai jau beveik įpusėta penkta dešimtis Daug visokių minčių...

Jau anksčiau forume esu išdėsčius savo nuomonę ir karts nuo karto seku, kas kalbama šia tema. Man 40 metų, esu 4 metų mergytės mama. Nuo pat vaiko gimimo gyvenome užsienyje, tačiau mano didelių pastangų dėka prikalbinau vyrą vykti į Lietuvą. Porą su puse metų nedirbau ir labai bijojojau, kad kuo vėliau grįšime, tuo sunkiau bus rasti darbą. Kai jau mintyse dėliojome grįžimo datą, dideliam mano džiaugsmui ir rūpesčiui aš pradėjau lauktis. Man jau buvo 39. Labai norėjau vaikučio, tačiau supratau, kad į Lietuvą grįšime be darbo, be pajamų (vyras užsienietis prekybininkas, taip sakant, be apčiuopiamos profesijos ir be kalbos žinių) ir su labai miglotom perspektyvom. Teks dar porai metų neįsilieti į darbo rinką. Bet mano svarstymus nutraukė .... persileidimas. Įvyko tikra tragedija, kaltinau save tuo, kad net leidau sau suabejoti, ar vertėjo planuoti antrą vaikelį. Priėmiau tai vos ne kaip bausmę sau. Tada prasidėjo didžiosios paieškos: darželio trejų metų dukrytei ir darbo sau. Labai nesisekė. Nors turiu pakankamai gerą darbo patirtį bei nepriekaištingas rekomendacijas, manęs nekvietė net į pirmąjį pokalbį. Gal mano amžius, gal ketverių metų darbinė pertrauką gąsdino potencialius darbdavius? Tačiau po pusės metų paieškų man tiesiog pasisekė - pakvietė dalyvauti konkurse, kurį laimėjusi gavau laikiną darbą (kol iš dekretinių grįš mano pirmtakė). Buvau devintam danguj. Nebekėliau nei didelių reikalavimų atlyginimui, nei kontrakto terminuotumui. Džiaugiausi, kad pagaliau įsidarbinau. Ir štai artinais 41 gimtadinis. Puikiai suvokiu, kad turiu dar porą metų fiziologinių resursų turėti antrą vaikelį, apie kurį nesiliauju galvoti, tačiau mane kausto baimė prarasti tai, ką taip sunkiai radau (nors tai ir laikina). O kokios perspektyvos 44-45 metų moteriai su dviem mažamečiais vaikais? Vakar pakalbėjau su bendraamže drauge užsienyje, kuri pasiryžusi turėti dar vieną vaiką. Nepaisant sunkumų, nepaisant amžiaus, nepaisant karjeros pauzės. Labai įkvėpė.

Gab*i, perspektyvos, manau, kiek geresnės nei 25metei su dviem vaikais ir be patirties.
Siūlyčiau mažiau svarstyti, daugiau veikti. Darbas laikinas - tai puiku: vis tiek turėsite užleisti vietą, o kodėl ja nepasinaudojus ir neužsidirbus dekretui? O būdama jame, turėsite daug laiko ieškotis kito, peržiūrėti skelbimus, atsirinkti, ko reikia darbdaviui, galbūt net kažko išmokti naujo. Kai nori - ieškai galimybių, o kai nenori - priežasčių.
Pagalvokite apie save iš tarkim 60metės pozicijos ir padrąsinkite imtis darbų.

Taip, jūs visiškai teisi

Linkiu sėkmės ir kad viskas klostytųsi lengvai

Pritairu nes ir pati auginama paskutinius du vaikus beveik 10 metų mokiausi, paskui tobulinausi ir nieko - gyva. net pati kartais stebiuosi savimi kaip aš viską spėdavau, ir darbus rašyti ir diplominius, magistrą apsiginti. jeigu tik nori, tai tikrai nėra kliūčių. mes tas kliūtis tik patys susigalvojam ir teisinam po to save.
Man 40 ir va kaip jau lyg ir viskas, kaip aš sakau susitupėjo į savo vietas, gyvenimas metė dar vieną iššūkį - aš laukiuosi trečio klecko. Ilgai galvojau, svarsčiau ar verta dar vieną gimdyti, o paskui prisiminiau savo šeimos istoriją. mano mama su ketvirtu pastojo irgi 40 metų. tėvas jai burbėjo visus pirmus mėnesiui _,, kitos tai gali pasidaryti valymus, o tu negali?", bet ji laikėsi savo ir padovanono mums brolį. Tai dabar tam broliui jau 30 metų, bet jis kiekvieną savo gimtadienio dieną paskambina mamai ir padėkoja, kad ji jį pagimdė. mano vaikai jau dideli, pažiūriu į juos ir galvoju, va tam leidau gimti, tam irgi leidau, o ką, šitam jau neleisiu.? Todėl pamaniau, kad nėra vėlyvos motinystės, yra tik neatsakingi tėvai, o visą kitą............

Kai buvau labai jauna, susiplanavau, kad įgysiu diplomą, truputį padirbėsiu, o tada atsiras JIS, mudu susituoksim, iki 27 metų pasigimdysim berniuką ir mergytę, o tada ilgai ir laimingai gyvensim. Tik nesijuokit smarkiai, tikrai jauna buvau. Pirmą plano dalį pasisekė įvykdyt su kaupu, o va pono skirtojo ilgai nesutikau . Taigi dabar esu brandi mama, nes sūnutis gimė, kai man suėjo 33. Nežinau, kokia būčiau mama prieš dešimt metų, bet dabar, tokio amžiaus, motinystė veža! Niekas nesunku, niekas nebaisu, kai vaikas tiek išsvajotas išsapnuotas, gali ir kas valandą naktį atsikelt. Įžvelgiu tik vieną minusą- galim išlepint mažių iš tos didelės meilės . O šiaip- finansinis pagrindas yra, pasaulio jau pamatyta, taigi galima ramiai mėgautis kiekviena diena auginant mažylį. Beje, dauguma mano draugių vaikų susilaukė tik perkopusios per dvidešimt ir tuo yra patenkintos, jaunom tapti mamom irgi smagu. Taip kad svarbiausia susilaukt mažiuko, savų pliusų turi bet koks amžius.

Aš irgi labai panašiai mąsčiau Įsivaizdavau, kad 25 metų ištekėsiu, pirmo vaiko susilauksiu 27, o 31 metų jau turėsiu tris vaikučius 40 metų būsiu sėkmingą karjerą padariusi laiminga trijų paaugusių vaikučių mama, o ne svajosiu apie antrą



Kad esate brandi mama, sutinku, tik apie vėlyvą motinystę jums tikrai dar per anksti kalbėti. Nebent antrą planuotumėte dar po 10 metų. Labai pritariu, kad lėliukas, kokiu metu jis beateitų, jei yra laukiamas, yra laiku. Tiek dvidešimtmetės, tiek keturiasdešimtmetės gali būti ir puikios, energingos, atsakingos mamos, ir atvirkščiai.