, o apie būsimus mamadienius sužinojau dar tuomet, kai mano sūnui buvo vos 1 mėnuo. Jau tada preliminariai turėjom diagnozę ir žinojom, kad sūnus turės teisę gauti neįgalumą. Ir štai 2 metai auginant mažąjį prabėgo kaip viena diena. O atrodė, kad tie metai bus amžinybė. 
2009 m. vasario 2 d. sugrįžau į darbą, o savo mažulėlį palikau su aukle 
. Ir vos pirmą dieną parašiau prašymą, kad būtų taikomas visos priklausančios socialinės garantijos, susijusios sus sūnaus negalia. Darbdavys sureagavo taip, kaip ir turėtų sureaguoti priklauso, imk 
. Jokių klausimų, jokių piktų žvilgsnių ar priekaištų. Atvirkščiai, kadangi sūnui reikalinga reabilitacija (todėl jį būtina vežioti dukart per savaitę į pamokėles), man buvo dar papildomai leista vieną kartą per savaitę išeiti pora valandų darbo valandų sąskaita 
. O juk galėjo pasakyti, pagal įstatymą gali susitrumpinti vieną darbo dieną per savaitę, tuomet lasva diena nepriklausys. Labai džiaugiuosi, jog darbe galioja taisyklė svarbiausia, kad darbas būtų padarytas.Mamadienių buvo jau nemažai ir visokių
. Tikrai negaliu pridėjus ranką prie širdies sakyt, kad visus juos paskyriau tik sūnui 
. Kai kurie buvo skirti nebaigtiems darbams pabaigti, kiti vizitams į įstaigas, poliklinikas, treti pridėti prie atostogų ir pan. Bet vieną iš jų įsiminiau labiau . Tas mamadienis buvo ankstyvą pavasarį, kai saulutė dar labai šykščiai dalinasi šiluma. Rytas. Pramerkiu akis. 8.34 val. Tyla. Vyras komandiruotėje, o sūnus dar miega. Ech, kaip gera, kai nereikia niekur skubėti. Pastatau virdulį ir atgal į lovą. Girdžiu šlep, šlep, mažos pėdutės eina, sustoja
. Jaučiu, mažasis dairosi ir ieško manęs. Staiga pajaučiu, kaip kažkas kabarojasi ant manęs, mažos rankutės suima veidą ir bučiuoja. 
Pramerkiu akis, plati šypsena prieš mano akis. Va tos akimirkos tik prabudus būna nuoširdžiausios, tuo metu jo akių gylis ir mėlis būna kitoks, toks iš kito pasaulio, tylos pasaulio....Mažasis paprašo filmukų. Įjungiu. Paprašo aparato (jis kurčias, implantuotas, tad be implanto viršutinės dalies nieko negirdi) ir aš tuo labai apsidžiaugiu, nes tuomet mes galim dar labiau vienas kitą suprasti. Persijungiam į garsų pasaulį. Viskas einasi sklandžiau, nes galim tartis. Papusryčiaujam ir nutariam patraukti į parką. Po pasivaikščiojimo parke, pasivažinėjimo atrakcionais ir t.t. grįžtam namo pietų. Mažasis išsidera, jog šiandien pietų miego nebus. Na ir lai.... Juk kartą per mėnesį galima. Vietoj pietų miego išsitraukiam dėlionę iš 500 dalių. Ir dėliojam, tiksliau dėlioju aš
, o mažasis dalina komandas. Po kurio laiko nusprendžiam, kad reikėtų nueiti į Pergalės firminę parduotuvę tėčio mėgstamų zefyrų. Be abejo, ten randam, ką pirkti ir daugiau 
Bet eilinį kartą galiu pasididžiuoti, kad kivirčų prie saldymunų nebūna. Jis tiesiog žino, kad vieną daiktą gali išsirinkti ir jam visada bus nupirkta. Bet tik vieną.Grįžę sugalvojam vakarienės meniu. Kol gaminu, mažasis žaidžia žaidimą su peliuku. Po vakarienės einam pasipliuškenti su visa galybe žaislų, o po to seka pasaka. Be jos nepraėjo dar nė vienas vakaras. Šiandien skaitom apie nykštukus ir mažojo nykštuko akelės netrukus užsimerkia. Paglostau varines garbanas ir pabučiuoju į žanduką. Mano mažas angeliukas spalvotų sapnų karalystėje. Aš irgi einu miegot su mintimi, kad diena praėjo šauniai, nors nieko, rodos, ypatingo ir nenuveikėm. Bet noriu tikėti, kad šios dienos sūnaus atminty pasiliks ilgam...
