Suėjo lygiai 40 nėštumo savaitė. Jau taip noriu susitikti su savo vaikeliu, o jis vis delsia, vis nesilukštena, tik šiaip profilaktiškai įsispiria pilvelyje kojytėm, makaluoja rankytėm...
Karšta vasaros diena, vaikštau ratais po kiemą ir mintimis jį savo Benediktą raginu, kad jau gimtų, kad jau ateitų su mumis pasisveikinti. Juk jam ir ankštoka pilvelyje, o ir mes labai jau norime su juo susipažinti. O jis padūkėlis vis tūno ir laukia, ką dar gero jam pažadėsiu... Prisėdu terasoje ir svarstau, kur reikės įrengti vaikams smėlio dėžę, kur statysiu savo Benedikto vežimėlį, kad jis mažutis miegotų gryname ore...
Antra valanda nakties... Bandau įsiklausyti į savo kūno kalbą... Kažkaip keistai pamaudžia pilvo apačią, lyg paskauda nugarą... Svarstau, gal jau pagaliau sąrėmiai??? Bet tokie silpni... Gal dar ne... Juk antras vaikelis, gal suprasiu, kai bus tikri... Tačiau iš jaudulio negaliu užmigti, stebiu laikrodį... kad ir silpni pojūčiai, tačiau kartojas kas 10 min. Svarstau, kad luktelėsiu dar pusvalanduką, o tuomet žadinsiu vyrą. Tada palaukiu dar pusvalanduką, dar pusvalanduką ir taip ateina rytas
Tas keistas jausmas taip ir kartojasi kas 10 min. Vyrui pranešu, kad šiandien jis į darbą neeis ir važiuosime į ligoninę dėl šventos ramybės, nors pati nesu tikra, kad finišas jau arti.
Skambiname vyro tėvams, kad atvažiuotų prižiūrėti mūsų vyresnėlio. Kol jų laukiame, kepu pusryčiams visiems blynus
Esu tokia rami rami. Dingtelna mintis, kad sekanti kartą blynus kepsiu jau pagausėjusiai šeimynai ir taip gera širdyje. Aš to pagausėjimo laukiu su tokiu džiugesiu, su tokiu nekantrumu
Atvažiuoja vyro tėvai. Visi dar išgeriame kavos ir mes išvažiuojame. Toks gražus vasaros rytas buvo. Važiuojame, kalbamės apie tai, kaip čia bus, kas bus
Jokio streso, jokio nerimo
Mano skausmai taip ir nestiprėja
Jau pradedu abejoti, ar tikrai jau gimdysiu. Beveik esu įsitikinusi, kad po apžiūros gydytoja mane dar keliom dienom išsiųs į namus
Apie 10 valandą ryto atvažiuojame į Trakų ligoninę. Pasitinka mus besišypsanti gydytoja. Klausia, kas atsitiko. Atsakau, kad gal gimdau, bet nesu tikra. Apžiūri mane ir praneša, kad tikrai gimdau, kad gimdos kaklelis jau atsidaręs kokius 6-7 cm. Nustembu, kad tiek, nes skaumo beveik nėra tik šiaip kažkoks keistas jausmas. Gydytoja sako, jog esu laiminga moteris, jeigu neskauda, nes kitoms jau tokioje situacijoje nelabai kas buna. Jos jau nebeabejotų, jog gimdo...
Po valandėlės aš jau esu gimdymo palatoje. Skausmas taip ir nesusiprėjo. Aš guliu, vyras šalia sėdi šnekučiuojamės, juokaujame, aparatas matuoja mano mažylio širdutės toniukus. Nubėgus vandenims sąrėmiai sustiprėja. 13 val. 18 min. išgirstame savo mažyčio pirmąjį verksmą. Balsiukas toks gražus gražus, toks skardus skardus. Mes laimingi laimingi. Mūsų berniukas gimė kaip laikrodukas 40 nėštumo savaitės ir 1 dienos. Mūsų šaunuolio ūgis 52 centimetrai, o svoris 3450 gramai.
Po pirmos apžiūros mes abu su mažuoju Benediktu gauname po dešimtuką. Džiaugiuos, nes Benedikto dešimtukas man reiškia, kad jis stiprus, gražus ir sveikut sveikutėlis vaikiukas.
Dar po valandėlės mes jau esame palatoje. Apžiūrinėjame savo stebuklą ir iš viršaus, ir iš apačios. Atsižiūrėti negalime, koks gražuolis. Atrodo, kad jau dabar imčiau jį ir vežčiau į namus. Mums juk viskas gerai, sunku laukti tos trečios paros, kuomet keliausime namo.
Kadangi abu jaučiamės gerai, tai mūsų tėtis vakarop išvažiuoja į namus. Juk ten dar vienas sūnaitėlis yra. Reik ir jam dėmesiuko.
Pirmoji naktis praėjo ramiai. Miegojome su mažučiu kartu, aš jam vis glosčiau galvytę, skaičiavau pirščiukus. Jie tokie mažulyčiai, tokie gležni. Niekaip negalėjau atsižiūrė. Tyrinėjau kiekvieną jo bruožą, lyg norėčiau kuo labiau įsiminti...
Išaušo rytas. Gydytojų vizitacija. Vaikų gydytoja sako, jog girdi širdelėje ūžesiuką, bet ramina, jog taip dažnai būna ir viskas turėtų susitvarkyti. Aš reaguoju ramiai, nes mano vyresnėliui irgi antrą parą taip buvo, bet iki 10 mėnesio viskas susitvarkė.
Diena vėl slenka ramiai. Pamiegame, pavalgome, vėl miegame. Laukiame tėčio, kuris palikęs vyresnėlį močiutei, turi atvažiuoti mūsų aplankyti.
Apie 17 valandą Benediktas miega, tuomet pradeda klykti. Bandau raminti. Aš jį nešioju, jis vis vien nerimsta. Bandau duoti krūti, neima. Atvažiuoja tėtis. Jis bando raminti mažutį, bet irgi sekasi prastai. Vaikas kažkaip keistai pradeda stenėti. Svarstau, kad pilvelį skauda nuo mano gertų sulčių ir valgytų vaisių. Išrengiu, pakilnoju kojytes, vaikas išsituštino, aprimo Man jau ramiau. Palieku savo vyrus ir išlekiu 5 minutėms į dušą. Išlendu iš dušo koridoriuje stovi vyras. Klausiu, ką čia veikia? Atsako, kad vaikui kažkas negerai gydytoja išsinešė...
Tuomet prasidėjo mūsų gyvenimo košmaras. Suprantame, kad tikrai negerai... Matome, kad už stiklinių durų bėgioja gydytojai, įjungtas širdies tonų matavimo aparatas. Girdime, kaip vedėja skambina į Vilnių ir skubiai kviečia reanimacijos automobilį. Atrodo, kad žemė pabėgs man tuoj iš po kojų. KAS ATSITIKO??? KODĖL??? Mano vaikui negali nieko blogo būti. Jis juk sveikas, išnešiotas, gražus. Vien jo vardas (reiškia - palaimintas) jam turi garantuoti gyvenimą be rūpesčių.
Kodėl man niekas nieko nesako??? Kas ten vyksta??? Ką daro mano vaikui??? Išbėga gydytoja. Tardo, kas atsitiko, kada atsitiko, ar nespringo, koks buvo nėštumas, kokios ligos, kas echoskopavo, kiek kartų echoskopavo ir dar daugybė klausimų. Mums tepasakė, kad vaikas yra reanimuojamas ir, kad iš Vilniaus skuba reanimacijos automobilis. Vėlai praneša, kad būklę pavyko stabilizuoti. Atvyksta Vilniaus medikai. Vėl visi užsidaro už stiklinių durų. Girdime tik nuotrupas apie vaistų dozes, kraujo tyrimus. Vedėja mus ramina, kad būklė stabili. Mes džiaugiamės, kad dabar jau bus viskas gerai
Deja, išeina reanimacijos gydytoja ir visus džiaugsmus mums nurėžia būklė labai bloga, gyvybines funkcijas palaiko aparatai, didžiulė tikimybė, jog iki Santariškių mūsų Benediktas nenuvažiuos. Negaliu patikėti tuo ką sako. Atrodo, kad visi lyg susitarę nusišneka. O gydytoja vis tęsia
Yra taip blogai, kad jo net nesiryžta dėti į inkubatorių. Didžiulė rizika, kad jis užgęs, jeigu jį atjungs nuo vienų aparatų, kad galėtų prijungti prie kitų. Sako reikia laukti, kol gyvybinės funkcijos nors kiek stabilizuosis. Stabilizavosi, vaikas inkubatoriuje keliaus į Vilnių. Vilčių mažai, kad kelionę ištvers
Man kartu važiuoti neleidžiama. Išvažiuojame savo automobilių. Benediktas kelionę ištvėrė. Mažylį randame Santariškių Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje. Vargšiukas apraizgytas vamzdeliais, ventiliuojamais plaučiukais miega. Toks gražutis. Atrodo pasičiupčiau ir bėgčiau su juo iš ten. Mes vėl nurimstame, nieko blogo nejaučiame. Dabar bus geriausia priežiūra, dabar pasveiks.
Klausiame, kas jam atsitiko. Atsakymas - kad širdies yda. Tiksliau net ne viena, o kelios, bet detaliau mums paaiškinti galės kardiologai. Vyras klausia:
- Kokia tikimybė?
Gydytoja atsako:
- Didelė.
Klausiame:
- Gyventi?
Atsakymas:
- Ne, mirti
Ir vėl nebejaučiu žemės po kojomis. Negi tas saulės šviesulys gali imti ir tiesiog užgęsti?
Vaikiukas vėl dedamas į inkubatorių ir vežamas dar į vieną ligoninę. Šį kartą perduodamas kardiochirurgų globai.
Dar viena ligoninė
Jau po vidurnakčio. Sėdime tamsiame koridoriuje ir laukiame. Nežinia slegia, ašaros rieda. Net pamiršau, jog tik prieš parą gimdžiau. Nebejaučiu jokio skausmo išskyrūs širdies sopulius, sielvartą, neviltį, pyktį, gailestį
Išeina gydytoja
Atsidususi žėria, kaip žirnius į sieną, kad širdelė visai neišsivysčiusi, kad nėra to ir ano, kad tas ir anas neatitinka širdies anatomijos, kad tyrimai labai blogi, kad vaiko gyvybę palaiko tik aparatai. Sako, kad operuoti nieks neiims, nes jis neistvertų, o ir ydos tokios, kad nėra ko taisyti. Sako, kad jeigu stebuklingai būklė pagerėtų, tai galbūt būtų galima kažką daryti, kad teorinė galimybė yra, bet praktinė
Liepia mums važiuoti namo, tačiau perspėja, kad iki ryto mažylis gali neištverti.
Važiavome namo
Nei aš, nei vyras nepamename, kaip važiavome, kaip juose atsidūrėme
Aštuntą valando ryto mes jau vėl Santariškėse. Vienintelė mintis kankina, kad tik būtų dar gyvas. Išgyveno per nakti, bet gydytojų konsiliumas nieko gero mums nežada. Operuoti nieks neiima, reikia laukti. Tiesiai nepasako, bet leidžia suprasti, kad laukti reikia ne operacijos, bet kada pasibaigs mažojo jėgos ir jis išeis amžiams
Mes dar devynias paras laukėme stebuklo. Lankėme sunelį kiekvieną dieną. Glostydami galvytę prašėme, kad jis laikytusi, kad būtų stiprus, kad nustebintu medikus, mus ir visą pasaulį, ir pasveiktų, juk stebuklų būna! Džiaugemės, kai skrandukas pradėjo virškinti pienelį. Vežiau jam kasdien 8 porcijytes, kurias per zonduką sumaitindavo. Porcijytės juokingos po 10 ml., vėliau po 15 ml. Su tokia meile vežiau aš jam tą pienelį. Juk sakoma, kad mamos pienas geriausias vaistas!!! Norėjau tikėti, kad gal jis padarys stebuklą. Besigriebdami šiaudo, Benediktą reanimacijoje pakrikštijome. Deja, nei mūsų maldos, nei ašaros, nei tikėjimas savo vaiku nepadėjo. Dešimtą dieną po gimimo mūsų angelas iškeliavo... O man liko tik skausmas, kelios nuotraukos ir tie bruožai, kuriuos taip stengiausi išnagrinėti ir įsiminti iki smulkmenų. Matyt mano pasąmonė dar man net nenutuokiamt apie tai, kas laukia jau žinojo, kad šiuo vaikeliu ilgai nesidžiaugsiu... Matyt tą pirmąją parą dėl to aš jį taip glaudžiau prie saves, taip mylavau...
Brangenybe mano, ilsėkis ramybėje. O aš tave visad prisiminsiu ir mylėsiu... Atsiprašau, jog nesugebėjau tavo sielutei pagaminti teisingo apvalkalėlio... Atsiprašau už tą sergančią širdelę... Tu mano išsvajotas, išlauktas...
stiprybės jums 
laikykis, turi buti stipri... 
Nu nėr žodžių, nežinau kaip tai ištvert...... Bet yra taip šiame gyvenime - vienas išeina, ateina kitas. Būkit stipri, tikiu kad už vieną sielvartą atgausit du džiaugsmus. To linkiu labai labai.
Stiprybes, laikykites... gal dar sugris tas angeliukas pas jus.
gal dar sugris tas angeliukas pas jus.
Ziauru 
Laikykites ...
Laikykites ...
Uzuojauta kuo nuosirdziausia. Bukite stiprus.
Stiprybės jums abiems ...
