Smulkus verslas "Ko nėra Lietuvoje"?

Lygtais yra, mačiau bomžai neša maišais, ir lyg po 2 ct supirkinėja, taip esu girdėjus

Kuriems galams geram meistrui dar savininkė ant galvos? Meistras yra meistras. Antai mano draugės vyras su verslo liudijimu remontuoja butus. Turi darbo trejiems metams į priekį. Turėtų ir daugiau, tiktai nebesirašo. Dirbamąjį užbaigia, tada gali į eilę atsistot. Mano mašiną taip pat prižiūri žmogus su verslo liudijimu, tik čia mašinos gedimų nenumatysi Negali dirbti servisuose dėl ten esančių suktybių. Jei vyras neturi darbo - vadinasi, padoriai nemoka jokio amato. Moterims sunkiau, bet irgi. Antai užsisakiau gražias riešines - porą mėnesių laukiau, kol eilė ateis.

Nemanau, kad turint gerą smulkaus verslo ideją, ją skelbtų internete

As apie tai ir kalbu, kad neturint ziniu ir atitinkamo issilavinimo praktiskai neimanoma ikurti verslo. Geras meistras niekada neis dirbti uz 1000, ir dar kad jam vadovautu neismanantis darbo zmogus

Lietuvoje nėra daugybės dalykų, bet manau dėl to, kad žmonėms paprasčiausiai nereikia - mes vis dar mastome kitaip nei britai ar skandinavai, daug ka pasidarome patys. Žmonės Anglijoje ar JAV gerokai tingesni.
Verslas beveik kaip santuoka, tik jos iširimo tikimybė 50:50, nes išsiskiria kas antra pora. O su smulkiuoju verslu liūdniau, po dešimt metų gyvuos tik vienas iš dabar penkių įkurtų.
Siūlau rinktis pagal sugebėjimus, kad galėtumėte investuoti tiek laiko ir pinigų, kiek reikės, ir nesijaustumėte, kad aukojatės. Verslo auginimas panašus į vaiko, gali būti, kad pirmus mėnesius ar metus pajamų srautas nepadengs patiriamų išlaidų, tiekėjai pasirodys nepatikimi, o klientų logika ir sprendimai... bet tai pradžia. Ir ji pas visus labai panaši. Turėkite pradžiai kažkiek pajamų, kad galėtumėte išgyventi, jei lūkesčiai nepasiteisintų arba kažkur padarytumėte klaidą.
Greičiausi pinigai prekyboje, bet joje visąlaik teks "gaudyti bangą" ir konkuruoti su turinčiais didesnę rinkos dalį arba išteklius.
Gamyba yra žymiai patikimiau, bet ir investicijų reikalauja didesnių nei prekyba ar paslaugos. Tarkim viešėdama Italijoje visada užsuku į Veneto regiono vynuogynus, kur šeimos vynuogynuose galima rasti įspūdingų vynų už prieinamą kainą - juos niekada neapsimokės vežti į užsienį eksportui, nes gaminami metiniai kiekiai per maži. Bet to vynuogyno užtenka, kad išsilaikytų trys draugiškai gyvenančios tos pačios šeimos kartos. Sprendžiant pagal automobilius visai neblogai. O klientai ateina patys, nes tai išskirtinis produktas apie kurį pasakojama iš lūpų į lūpas.
Panašiai yra su Kalamatos regiono alyvuogėmis Graikijoje. Tik jų iš pirmų rankų pirkti nuvažiavus nustebino, kad pardavęs ūkininkas pasiūlė dar į kaimelį artimiausia su 300 gyventojų užsukti. Pas vieną gyventoją įkurta kooperatyvo parduotuvėlė ir viso kaimelio moterys suneša cukatas, džemus ir uogienes pardavimui. Jų irgi nerasi jokioje parduotuvėje, nes receptai seni, šeimyniniai ir tokio apelsinų džemo kaip pirkau ten, niekur net panašaus neaptikau, todėl suprantu, kaip toks verslas išsilaiko.
Ieškokite nišos, kurioje būsite stiprūs ir nekonkuruosite, nes paprasčiausiai konkurentų nebus arba jiems ta rinka nebus įdomi dėl jos sąlyginio mažumo.

na ko jau čia taip greižtai iš karto Ne visi žmonės rankomis dirba Taip, sutinku, Lietuvoj neblogai gyvena būtent tie kurie moka kažkokį amatą, o ne protinį darbą dirba (kaip taisyklė, visur išimtys yra). Maniškis va prie antrųjų, savo srities specas, bet Lietuvoj jam darbo nėra, jau metus ir sėdi namuose. Paprasčiausiai profesija yra mados reikalas Lietuvoj, o vat tie kas moka kažką kurt savo rankomis - visai kas kita

Oi, prisiminiau ir aš panašų ciūdą važiuoju, važiuoju, nu nėra kur
Matau vieną degalinę. Užeinu. Ne, sako, negalim. Pas mus patikrinimas (ar kas ten dar - neįsigilinau). Pagrindinė mintis ta, kad ta veikla, logiškai mąstant, neturėtų trukdyti atrakinti WC. Logiškai mąstant. Pas mane tuo metu šis loginis mąstymas buvo aiškiai atsijungęs. Todėl apsisukau, paėjėjau truputį "už kampo" ir atlikau savo reikalus pritūpus už tujos. Na, tuja buvo gan jauna ir, jei jų vaizdo kameros siekė, tai galėjo jie grožėtis vaizdais. Bet tuo metu man jau buvo dzin
Papildyta:

Na, užsimušk, neįsivaizduoju pelningos krautuvėlės Lietuvoje, prekiaujančios džemais ir uogienėmis. O jei dar 300 gyventojų turinčiame kaime Panašiai ir su kavinėmis, kurios prekiauja bandelėmis ir kava. Užeis gal keli žmogeliai per savaitę, jei kur būsit ne centre. Žinoma, jei šnapsiuku prekiausit - kitas reikalas.

Tokia krautuvėlė kaip tik kaime ir gali gyvuoti. Jei troba sava - nereikia mokėti nuomos, apšildoma biokuru, prekiauja pati šeimininkė. Tai jei bus kava su laaaabai skaniais pyragaičiais - tikrai išsilaikys. Deja, pyragaičiai laaabai skanūs būna tik pirmus mėnesį du. Po to šeimininkės ims keisti receptą, mėginti uždirbti daugiau, dar net nesutelkusi klientūros ir... finalas aiškus. Mano pažįstama pensininkė dar prieš metus su patentu spaudė sūrius 1000 gyventojų miestely - eilė stovėdavo poros savaičių. Sakė, kad per mėnesį "prisiduria" apie 500 Lt. Bet ir dirbdavo toli gražu ne kasdien ir ne visą dieną. Gaila, sveikata nebeleidžia. O tai parsivežus niekaip negalėdavau atsitraukti - tokie skanūs buvo. Draugės sesuo Kaune kepa tortus. Ne todėl, kad pinigų trūksta, bet kad labai pats procesas patinka.

Bet visas sitas dalykas yra NELEGALUS. Ir suriai, ir tortai... Negalima isirengti troboj Gaudo dabar VMI ir VMVT. O jei irengti legaliai viska-ne apie prisidurima eis kalba, o kaip sumoketi mokescius.
Deja, smulkiam verslui Lietuvoje salygos nesudarytos
Kaime is uogieniu, pyrageliu, tortu, kavu neissilaiko absoliuciai niekas Cia miestieciu preke.

Nisa nebutinai turi buti maisto produktai, bet nepriklausomybes pradzioje pora metu mano tevu seima vertesi tortais pagal uzsakymus. Labai mazame miestelyje. Ir labai sekmingai, kol pabuve ilgalaikiais bedarbiais, gavo valdiskus darbus. Klientai nepatingedavo atvaziuoti keliasdesimt km is didmiesciu. Vestuves juk buna tik viena karta ir norisi, kas jose viskas butu tobula

Kas du tris menesius uzsisakau priemones nagams ir plaukams lietuviskoje internetineje parduotuveje. Ji legali, mokanti visus mokescius... ir isikurusi Naujoje Akmeneje. Toje pacioje kur butas, kuris Vilniuje kainuoja kelis simtus tukstanciu, vis dar pardavinejamas uz keliolika, nes nedarbas siekia dangaus aukstumas...
Tiesiog jauni zmones sukure puikiai sustyguota verslo modeli - nekilnojamas turtas sandeliams pigus, darbuotojai dziaugiasi, kad turi darbo vieta ir ja labai brangina. Prekes uzsako is Vakaru Europos gamintoju, kuriems tas pats kas perka, kol laiku sumoka. Klientams Lietuvoje siuncia pastu arba per kurjerius. Ir dauguma klientu ne tokie kaip as, o kirpyklos ir grozio salonai, isigyjantys dideliais kiekiais ir nuolat. Kazkada is registru centro ju finansines ataskaitas idomumo delei nusipirkau pastudijuoti. Maloniai nustebino kad įmonė, įsikūrusi praktiskai gūdžiam kaime, sugeba tokia apyvartą padaryti su įspūdingu pelningumu.

Jei turite ideja, ieskokite tu, kurie pades jums ja igyvendinti. Ir nekreipkite demesio i tuos, kurie suras 110 priezasciu, kodel tai neimanoma. Tai neimanoma jiems, nes tai ne ju ideja, ne ju tikslas, bet tikrai kuo puikiausiai pavyks jums. Patikrinta praktikoje

Sūriai - legalūs, su verslo liudijimu. Normaliai ten viskas, tikrinta pertikrinta. Miestely laisvų trobų rast ir nusipirkt - ne problema.
Tortai - jo, nelegalūs. Bet turbūt tik pas mus, jei sugautų draugės gimtadieniui tortą kepant - baudą uždėtų.

Bet kad ir draugėm kepa tai ne už ačiu , o pasitaikitu koks kiaušinukas su salomonelioze(ar kaip ten ) tai itariu nežiurėtumėt draugė nedraugė kudlas apipešiotumėt.