QUOTE(Pinacea @ 2010 08 13, 00:30)
Ifauru, nuosirdi uzuojauta...
QUOTE(Oduvančikas @ 2010 08 13, 22:34)
Labutis mergytės....IFAURU-užuojauta.......tiek daug nutiko čia pas jus kol buvau atitolus nuo interneto....
QUOTE(romantikė @ 2010 08 16, 12:27)
QUOTE(saulėlydis* @ 2010 08 16, 17:06)
Ifauru, nuosirdziai uzjauciu...
TKESIU, zinau kaip tau sunku, bet tu labai labai stipri ir paneigi visas prognoze. Daug kam esi lyg svyturys. Sviesk ....
Ačiukas, mergaitės
TIKĖSIU, džiaugiuosi, kad vis dar esi su mumis
QUOTE(ruju @ 2010 08 13, 21:37)
sveikos. nutariau parasyti Jums, nes db man ypac sunku... rytoj turejo buti mano vestuves, bet praeita savaite mano mamai diagnozavo III stadijos skrandzio vezi, antradieni jau operavo. Zinoma, jog viska atskaukem, db svarbiausia mama. O taip sunku man, net negaliu pagalvoti apie tai jog jos galiu netekti. Ne tik mamos bet ir geriausios drauges. Jai dar tik 54 m. Tetis isvis vos laikosi, atrodo kad net nualps nuo silpnumo apie tai. Nezinau, kaip man persilauzti ir buti optimistiskesnei, kai aplink mane supancius zmones pasiglemzia vezys... Kaip tiketi stebuklu?
Oi, merginos, aš jau kažkada esu rašiusi, kad 2004 metais, kai tėčiui diagnozavo problemas su prostata, jau vos ne laidojom jį, taip baisu buvo....Buvo didžiulis būties klausimas, ar man stoti mokytis. Kolega tada paprotino, kad tėčiui būtų džiaugsmas matyti mane besimokančią. Dievui garbė, jau esu pabaigus, ir tėtis, net ir mamytė matė mano diplomą.
Ko gero, net jei mamai ir sunku bus dalyvauti vestuvėse, bet ji bet kokiu atveju nori Jus matyti laimingą, todėl esant galimybei - kaip susidėlios - susituokite. Mama į mano gynimą atvažiavo tiesiai ir iš po chemijos. Tėvams vaikai, anūkai yra labai svarbu. Mano patarimas - kaip ten besusiklostytų ateitis, dar pradžiuginkite savo mamą. GABIJA, Patricija parašė teisingai. Diagnozė - dar ne nuosprendis...
QUOTE(virruki @ 2010 08 16, 21:05)
Kai mano vyras gulejo onkologijos ligonineje, ten treciadieniais kartais eidavo per palatas (nezinau, gal pas tuos kurie noredavo) kunigas.Viena karta, kai atejo pas palatos kaimyna, paklause ar mano vyras nenoretu ligonio patepimo. Manes tada ligonineje nebuvo, bet dukros pasakojo, kad jis baisiai issigando, rankomis tik pradejo mojuot-ne, ne man nereikia....
Jis tai suprato ne kaip ligonio patepima, o kaip paskutini patepima...taip jokio patepimo ir negavo ir nebuciau drisus jam siulyt, nes tikrai butu suprates vienareiksmiskai, kad mes jau ji laidojam.
Skaičiau, sekiau diskusiją apie paskutinį/ligonių patepmą. Mano mama iš paskutiniųjų jo irgi vengė, nors žinojo, kad patepimas gali ir sustiprnti. Dar paskutinėmis liepos dienomis, ligoninėje, kai lankė kunigas visas palatas, jo atsisakė. Bet matyt, viskuom pajautė, kada jai reikėjo, nes pati paprašė, kad atvežtume kunigą, labai labai jo laukė....Sekundes, minutes skaičiavo. Po patepimo jai kiek palengvėjo, nors tai buvo paskutinis jos darbelis....Po jo jau nustojo ją pykinti - nežinau, ar tai sutapimas, ar taip turėjo būti. Dar negaliu apie jos išėjimą ramiai rašyti - ašaros upeliais teka....
__________________________
Prie jūros senokai taip neteko būti - vanduo +22. Įlendi ir būni keik širdis geidžia. Karštį irgi lengviau pakelt, nes Juodkrantėj daug miškelių. Vaikai pora vakarų pažvejojo - tai dveji pusryčiai buvo kepti ešeriukai ir kitokios smulkios žuvelės, pietums - grybai, nors tokių gražuolių, kaip rasų lankai, rasti neteko. Pailsėjau, pailsinau galvelę. Kitą savaitę jau į darbelį...