QUOTE(Violeta* @ 2010 08 17, 08:51)
Lašinės turėjau omenyje lašelines ....lašinių/mėsos jam neįsiūlytumėt..
Tai va, aš irgi taip galvoju - jam dabar nebloga, nepykina, skaito, kalbasi, pajuda,valgo, kraujo rodikliai aukšti ; visai neblogai laikosi jis.
kol tas mąstymas nesutrinka, kai mst pabrinksta - manau, jau ne šioje situacijoje chemoterapija..ji viską gerokai pablogins. Aš suprantu, kai tai kova už būvį, ypač jei gali laimėt gyvenimo metus ar du ar dar daugiau - mūsų atveju kalba eina apie mėnesius, kol mst smegenyse sudarys kritinę masę...o dabar lašelinėm stabdomos, bet vis tiek, kad ir lėčiau auga...o diagnozės nėr - negydyt daktarai negali, tai matyt turės kažką daryt - nes čia ir taip paradoksas- kad ligos nerandama tai ir gydymo nėra, nors yra aiškūs ligos buvimo pėdsakai. dabar gi nuvažiuoji į palatą -jis atsisėdės ant lovos, akinius užsidėjės skaito spaudą..nu ramu ant dūšios, nes tai kaip pasakyt, gerai įprastas naminis vaizdas. Po chemijos bus visai kitaip...O man taip norisi kad jis tą normalų gyvenimą gyventų.Man kažkaip labai neramu, kai žinau kaip jam bus ir kaip mums bus visiems - tikra kankynė..Nežinau kaip čia rast sveiko proto tinkamam sprendimui.
Tai va, aš irgi taip galvoju - jam dabar nebloga, nepykina, skaito, kalbasi, pajuda,valgo, kraujo rodikliai aukšti ; visai neblogai laikosi jis.
kol tas mąstymas nesutrinka, kai mst pabrinksta - manau, jau ne šioje situacijoje chemoterapija..ji viską gerokai pablogins. Aš suprantu, kai tai kova už būvį, ypač jei gali laimėt gyvenimo metus ar du ar dar daugiau - mūsų atveju kalba eina apie mėnesius, kol mst smegenyse sudarys kritinę masę...o dabar lašelinėm stabdomos, bet vis tiek, kad ir lėčiau auga...o diagnozės nėr - negydyt daktarai negali, tai matyt turės kažką daryt - nes čia ir taip paradoksas- kad ligos nerandama tai ir gydymo nėra, nors yra aiškūs ligos buvimo pėdsakai. dabar gi nuvažiuoji į palatą -jis atsisėdės ant lovos, akinius užsidėjės skaito spaudą..nu ramu ant dūšios, nes tai kaip pasakyt, gerai įprastas naminis vaizdas. Po chemijos bus visai kitaip...O man taip norisi kad jis tą normalų gyvenimą gyventų.Man kažkaip labai neramu, kai žinau kaip jam bus ir kaip mums bus visiems - tikra kankynė..Nežinau kaip čia rast sveiko proto tinkamam sprendimui.
Na Jus taip nestresuokite is anksto, galite gi pabandyti ir jeigu matysite stprius salutinius poveikius nutrauksite, na mano teciui tikrai buvo ledziama pakankamai agresyvi chemija, bet po jos diena paguledavo ir i darba kipdavo, nes visa gyvenima zmogus darbocholikas buvo, chemijos metu nepagalvojus, net i Kreta isleidus buvau, o kaip jis ten puikiai jautesi prie 34 laipsniu, kiekvieno zmogaus organizmas reaguoja skyrtingai i chemo, va ir musu Patricija neblogai jauciasi per chemo, kai kitos iseities nera as vis gi bandyciau, sekmes ir stiprybes