QUOTE(arune @ 2010 08 09, 18:26)
Rasų lanka, aūūūū, kur dingai?
Aūūūū...
Buvau "užlūžusi" truputuką... Savaitgalį turėjome svečių. Šventėme mano praėjusį ir vyro gimtadienius...
O pirmadienį turėjau vykti pas savo onkoginekologę į Klaipėdą. Turėjau pas ją pasirodyti dar balandžio pradžioje, bet vis laiko neberasdavau... Tai pasityrinėjau. Sako, kad mioma nedidėja, cistų kaip ir nėra, bet kiaušidės neramios, neramios...
Gydytoja dar sako, įdomu ar ištempsim iki menopauzės pirmų simptomų... Mat reiktų operacijos viską viską šalinant, o tai stresas visam organizmui, o kai prasideda menopauzė pats organizmas save pasiruošia tam. Nors taip pat minėjo, jei nueičiau pas kitą gydytoją, tikrai gaučiau barti ir lieptų operuotis... Vyrui pasiguodžiau, kaži ar nereiktų dar nueiti pas kitą . Bet jis sako, kad reikia ja pasitikėti. Ji mane jau operavo( 12cm skersmens miomą pašalino), žino visas kitas mano bėdas, yra moklslų daktarė, tą darbą išmano, o nueisiu pas kitą - tik protą sujauks...
Na, tai dar pabūsiu taip . Bet reiks dabar į kitą pusę dar traukti, pas mamytės daktarytę dėl papuko - turiu tokį guzelį, seniau įtarė fibroadenomą - dabar man atrodo, kad jis padidėjo... Kitą savaitę kai važiuosim su mamyte chemijai, paprašysiu gydytojos, kad pasiųstų mane vėl tirtis...
Po daktarų aplankėme vyro brolį Palangoje, prisimaudėme jūroje
Ir dar turėjome vieną liūdną misiją - pabuvojome puseserės vyro laidotuvėse Kretingoje. Pats žmogus pasitraukė iš gyvenimo...
Buvo po operacijos. Pašalino nepiktybinį žarnyno auglį, atrodė viskas eina geryn, graži šeima. 50- tis ant nosies, o štai kaip viskas buvo sutvarkyta. Niekaip negalėjau ir negaliu suprasti - vieni nagais ir dantimis kabinasi į gyvenimą , o kiti patys sau padeda kuo greičiau iš jo išeiti...
Tokiomis akimirkomis man atrodo, kad pats žmogus jau nebereguliuoja savęs, tai kažkas kitas iš TEN daro...
***
Mamytė irgi liūna. Vėl sako - kantrybė senka. Vaistai ir vaistai, o jaučiuosi nestipriai. Ir čia skauda, ir taip negerai, ir skonio nėra...ir t.t.t.t. Ir vėl šnekėjom atvirai, vėl įtikinau, kad reikia raminančių pagerti. Kad praeis gydymas ir sugrįš viskas į savo vietas. Kad daugiau nei puė jau nueita ir pan. Pašnekėjom ir tarsi linksmesnė paliko. Šį rytą nuvažiavom pasidaryti skydliaukės hormonų tyrimukų (FT4, IR TTH). Tai atsakymai puikūs, ko senai jai nebuvo. Penktadienį einame pas endokrinologę. Tai dar linksmiau, kad bent tiek švieselės... Na, tikiu, kad susitvarkys mūsų pilkosios mintelės...
***
Jei rytoj gražus oras bus - važiuosim su vyru į Platelius. Prisiminsim jaunystę, aplankysim įdomias vietas ir būtinai susirasim angelėlio
Adis kapelį. Tikiuosi, kad rasim...
Visoms dvasios ramybės ir vilčių išsipildymo...