Turejau klaseje pora hiperaktyviu vaiku, viena su silpnu protiniu atsilikimu ir viena vaika hiperhiperaktyvu su motorikos sutrikimais. Sunku buvo be galo. Per pamokas jis galedavo nusirengti drabuzelius, lakstyti po klase. O klaseje 25 vaikai ir vienas kuriam turi buti ruosiamos individualios uzduotys. O kas dedavosi per judrias pamokas
Mokykloje buvo puikus spec. pedagogu kolektyvas be kuriu pagalbos nebuciau islaikius. Bet labiausiai turbut man padejo to vaiko tevai, kurie kantriai, nenuleisdami ranku, (o nesekmiu buvo daugiau nei pasiekimu) atlikdavo visas neatliktas uzduotis namie, klausydavo mano ir psichologes patarimu( is 10 suveikdavo gal 2). Klases vaikai buvo labai geranoriskai nusiteike. Jie labai globojo ta vaika. Praejo keli metai ir tas vaikas jau beveik nebesiskiria nuo klases draugu

Gaila, kad musu valstybe tokia neturtinga. Skambiais zodziais visi rekia, kad reikia ziuret i maza zmogiuka mokykloje kaip i individualybe ir vertint jo individualius pasiekimus, o galimybiu tai igyvendinti suteikiama minimaliai, ypac mazesniuose miestuose

. O kad pirmasis mokytojas labai svarbus tai cia tikra tiesa. Zinodama visa mokyklos virtuve su siaubu pagalvoju, kaip reiks nesuklysti renkantis pirmaja mokytoja savo vaikui

.