hiperaktyvus vaikas

man kažkaip labai baisu pasidarė
Nenoriu veltis į begalines diskusijas, tačiau, man, liežuvis neapsiverstų to pasakyti apie savo vaiką

Pritariu
Sakoma, kad ko iš žmonių tikimės, tuo jie ir tampa, pateisindami mūsų lūkesčius...
Kartais man namuose irgi pasidaro sunku, juk jis tik aštuonmetis, o ginčijasi ir užsispyręs be galo. Kažkada vyras, pamatęs, kad nuleidau rankas, pasakė: bet juk džiaugtis reikia, kad usaugęs vaikas turės savo nuomonę, mokės ją apginti, tokiems žmonėms lengviau pasiekti ko nors gyvenime. Kas gi būtų, jei jis nuolankiai klausytų tavęs ir kitų suaugusiųjų ir negalvotų pats savo galva? Po ginčų sunkiais momentais aš tai prisimenu Ne visada, bet tai padeda...

Na, o man geriau žiūrėt tiesai į akis. Jau jeigu mano vaikas, tai jis pats geriausias ir nuostabiausias? Norėčiau, kad taip būtų, bet taip nėra. Ir nematau reikalo sakyt kitaip. O jeigu jums nesiverčia liežuvis taip sakyt apie savo vaiką (juk jūs gal net ir neturit jokių problemų), tai ir nesakykit. Bet nuo to kitaip nebus.
Papildyta:

Taip, apie mano dukrą tą patį dauguma sakė-o, jau šitas vaikas gyvenime neprapuls, išaugs artistė, kokia nors įžymybė ir t.t. Tik viena draugė kadaise pasakė (jau anksčiau rašiau)-iš tavo vaiko išaugs arba genijus, arba iš kalėjimo neišeis.
Jeigu vėl kam nors pasirodys labai baisu, kad apie savo vaiką taip šneku, tuomet galiu tik paklaust-tai kam aplamai tada diskutuot šia tema. Tylėkim ir nesipasakokim jokių blogybių.

Štai kokį šiandien radau sraipsnį. Prašom atkreipt dėmesį į pačią pabaigą.
http://www.psichika.lt/pat7p.html

Taip, skaičiau, labai geras straipsnis, cituoju kai ką iš pabaigos: Tik keičiant artimų žmonių elgesį, galima palengvinti per aktyvaus vaiko problemas, pagerinti jo mokymosi ir adaptacijos galimybes. Todėl kartoju: Jums būtina kreiptis į psichologą. Visame straipsnyje daug kartų kartojama tai, ką mes jau sakėme: (vėl cituoju) "Vyraujantis teigiamas emocinis tonas santykiuose su vaiku pasiekimas keičiant suaugusiųjų nusistatymą vaiko atžvilgiu".
Kreipkitės į psichologą, nes pirmiausia reikia Jums pakeisti savo požiūrį į vaiką. Tėvai gali labai daug pakeisti tokio vaiko gyvenime, bet reikia ne tik to norėti, o ir kažką daryti.

Taip taip, reikia man kreiptis jau ir į psichologą, ir net į psichiatrą. Po paskutinių šešiolikos metų gyvenimo. Nuoširdžiai linkiu, kad jums taip nebūtų. Man nepasisekė. Norėčiau su jumis pasikalbėti po aštuonerių metų, pasiklausyti kaip jums sekėsi gyvent visą tą laiką, kokių pasiekėt rezultatų. Kalbu rimtai, nejuokauju.

Asara, o kai vaikysteje buvo tos problemos ir ejote pas psichiatrus ir psichologus, ar kas nors keitesi, aplinka, kalbejimo tonas su ja, elgesys, ribu uzbrezimas, ar tiesiog buvo nevyke psichologai, nustatantys, kad isaugs vaikas ir viskas?
Apie mano vaika irgi sako, kad arba genijus arba nieko gero nebus, bet kai nustate labai auksta jo amziui IQ ir surado, akd puse judrumo ir bendravimo problemu kilo del nepakankamai issivysciusios kalbos.
Kai pakeitem kalbejimo buda (psichologes patarimas), eme vaikscioti pas logopede, uzbrezem aiskesnes ribas (negalima zodzio nera, bet tai, kad tokie ar kiti dalykai negalimi, jis supranta ir kitaip tai galima paaiskinti) vaiko elgesys pasikeite ir labai i gera. Nezinau, kaip bus mokykloje, bet kol kas matau gerejima ir tai dzugina. tiesa jis mazas ir tai gal lengviau padaryti, nei su paaugliu, bet ka tada darete kai buvo jai 6?

Iki mokyklos atrodė, kad tai tik labai judrus, išdykęs vaikas, tai nieko ir nedarėm. Tuo labiau, kad jokių kitokių sutrikimų nebuvo-niekada nesirgo, miegas nuo pat mažens buvo kuo puikiausias, jokių irzlumų ar kokių kritimų ant žemės ir spardymosi nebuvo.
Atsiprašau, negaliu baigt minties, nes turiu trauktis nuo kompiuterio.

Miela Ašara, tai, kad aš Jums patariu kreptis į psichologą, nieko blogo nereiškia. Tiesiog iš to, ką rašote, matau, kad Jūs su dukra nesusišnekate dėl labai paprastos priežasties: Jūs nesuprantate viena kitos. Kai vardinau papunkčiui, bandžiau parodyti, kaip viską ką sakote girdi Jūsų dukra. Na tai lyg bandymas susikalbėti kalbant skirtingomis kalbomis. Mes šiame forume galime tik šiek tiek patarti, ir iš to, ką Jūs kalbate, jaučiasi, kad esate nusivylusi ir matote viską tamsiomis spalvomis, Jūs ignoruojate mūsų patarimus. Net tame straipsnyje nebuvo viskas nupaišyta tamsiomis spalvomis, o Jūs iš viso ilgiausio rašinio pastebėjote vieną ar kelis pesimistiškiausius sakinius, kurie neva atspindi dabartinę padėtį. Paprastai mes net ir labai nusivylusios bandome įsiklausyti į kitų patarimus, kažką keisti, tartis viena su kita. Deja, man asmeniškai atrodo, kad Jūs tik norite pasiskųsti savo sunkia padėtimi, bet nieko nenorite daryti tam, kad ji pagerėtų. O psichologas Jums tik padėtų galvoti teisinga linkme, pozityviai nusiteikti, kai kyla didelės problemos bendraujant su vaikais, manau, kad geriau pabendrauti su specialistu nei nuleisti rankas ir numoti ranka "vis tiek iš to vaiko nieko gera nebus".

Tikrai neignoruoju jūsų patarimų. Kodėl jums atrodo, kad noriu tik pasiskųsti? Aš tik norėjau pasakyt, kad mano vaikas augo šeimoj, kurioje niekas niekada nerūkė, negėrė, vaikas buvo mylimas, prižiūrėtas, aprūpintas, auklėjamas-bet rezultatai nekokie. Sutinku, kad auklėjau vaiką ne visai tinkamai-buvau per griežta, per daug iš jo reikalavau, bardavausi, nervuodavausi.Ir apkuldavau.
Siūlot man kreiptis pas pasichologą. Gal patekčiau pas gerą specialistą, gal pas kokį nevykėlį. Pvz. esu kalbėjus su vienu , tai jis man pasiūlė taikyt vieną iš bausmių vaikui, kaip nedavimas pinigų. Jam paprieštaravau-man atrodo, jog taip visai negalima daryt, juk paauglys neturėdamas pinigų gali bandyt prasimanyt jų kitais būdais.
Ir negi man padėtų psichologas kasdienėse situacijose-prašau dukros išnešt šiukšles. Vieną dieną prašau, antrą, trečią- į penktą dieną arba išneša arba ne. Ar gražiai prašysi, ar piktai-vienodai jai rodo. Grįžus iš darbo randu indus kambaryje ant kilimo priešais televizorių. Mažiausiai penkis kartus reikia primint, kad nunešų į virtuvę. Apie jų išplovimą net nekalbu. Vat jeigu pati viską daryčiau už ją, tai tuomet mes tikrai nesipyktume. Norėčiau neleist vakare į klubą-net nemano klausyt, eis ir viskas. ( tai populiarus klubas, bet jame klesti narkotikų prekyba, tą man sakė policijos darbuotoja).
Štai vakar. Grįžtu po darbo-nėra mano vaiko, net nebuvo grįžus iš mokyklos. To niekada nebuvo anksčiau. Parėjo pusę šešių ir sako-buvau kompiuterinėj, juk geriau, kad sėdžiu ten, o ne šlaistausi kiemais. Kaip ir nieko nesakiau, bet vėliau išsitarė, kad ji su draugais buvo Maximoje (kuri visai į kitą pusę), ir vienas "draugas" pavogė kompaktą, jį pagavo apsauga. Tikriausiai nemanot, jog nepasakojau apie tai, kad gal ją pasikvietė kaip priedangą, kad galėjo būt palaikyta kaip bendrininkė ir t.t. ir pan.
Argi čia matosi mamos nesusikalbėjimas su vaiku? Aš matau tik vaiko visišką nenorą nieko suprast.
Vakar vakare dar kartą perskaičiau tą straipsnį. Tai taip negera iki šiol. Dabar tikrai matysiu viską pačiom niūriausiom (bet ne juodžiausiom) spalvom.
Visai nesu koks silpnas, verkšlenantis žmogelis visiems besiguodžiantis. Pirmą kartą taip išsipasakojau viešai.

Ašara Viską perskaičius pasidarė liūdna Matau, labai pavargusią, viskuo nusivylusią, labai nelaimingą mamą
Jokie mūsų patarimai čia nepadės, manau, kad tau reikia ,paprasčiausiai, artimo žmogaus, ant kurio peties galėtum paverkti. Juk labai sunku visada būti stipria moterim Jei neturi tokio, pasiguosk čia, mes visada suprasim. Suprasim todėl, kad ir pačios turim vaikus- ne dovanėles. Maniškis berniukas, jam 10, bet kai kurios problemos jau artimos tavom.negirdėjimas, neklausymas, ignoravimas, pyktis... Bet aš nežadu nuleisti rankų ir kovosiu iki paskutiniųjų, kad vaikas nenueitų klystkeliais
Gal tau reiktų šiek tiek pailsėti? Į Druskininkus, nors savaitgaliui, visai vienai...
O tame straipnyje (o jis labai neblogas ir manęs visai neišgąsdino ), yra puiki mintis: Svarbu atsikratyti pykčio, nusivylimo, atstūmimo ir kitų nemalonių jausmų, kurie tą dieną kilo dėl vaiko judrumo ir blogo elgesio. Atleiskite vaikui už tai, kad jis yra sutrikęs ir ne visada gali kontroliuoti savo elgesį.

Asara, bet jei seimoje neruke, negere ir jusu vaikas, neriuko ir negeria, reiskia siemos pavyzdys buvo geras. reiskia itaka buvo padaryta, vadinasi galima ja padaryti, nes visai negirdinti ir neklausanti. paauglystes priesgyniavimas manau ir siaip sunkus, o jei dar zmogus turi sakysim uzsispyrimo ir tiesiog tam tirku auklejimo klaidu ar plysiu..viskas susideda...as ir vyrui ir vaikui po 10 sykiu turiu kartoti, akd po saves nusinestu lekstes, susidetu rubus, o ne paliktu kur papuole, tiesiog taip patogiau jiems..cia sakyciau naturali tinginyste (kas mane siutina siaubingai) bet vaika bandau mokyti susitvarkyti, nes kazkada kokia nors mergina pasakys man, kad as jo neisaukeljau po saves susitvarkyti.
Asara..svarbu pamatyti sviesias spalvas, nes niurios visada isryskeja kazkur prie sviesiu dalyku. Niurius jau pamatete, pamatyki ir sviesius