hiperaktyvus vaikas

Alchemie

Dėkui, mamos... Žinau - taip greit, kaip aš noriu, niekas neišsispręs ir nepasikeis... Reikia laiko...
Sakote - bandau tam savo mylimiausiam žmogučiui parodyti kelią ir jį palengvinti? Va kaip tik šituo ir abejoju. Nežinau - kaip padėti vaikui išmokti sukaupti dėmesį, kaip įskiepyti jam norą mokytis (man kažkodėl atrodo, kad dėl šitų dalykų jis kenčia, jam negera - o gal aš klystu?gal aš pati dėl to kankinuosi daugiau?) Kai kelis kartus iš eilės kartoji jam - ,,sėdam prie pamokėlių, dirbam,, , o į tai nulis reakcijos, kai mokykloje vis girdi: ,,sėdėjo ir nieko nedirbo, nes sakė, kad nenori, kad nesupranta,,, - pasijuntu tokia bejėgė, niekam tikusi mama...

Gal aš tiesiog per daug reikalauju iš vaiko? - jis dar tik pirmokėlis. Tiesiog svajoju, kad su laku viskas išsispręs, savaime, kad ,,susitupės,, tas mano džiaugsmelis (kaip mano mano tėvai, kuriems hiperaktyvumo terminas atrodo tik psichologu išsigalvojimas - juk tokių vaikų būdavo visais laikais, tik niekas jų tuo terminu nevadino), kad nebereikės lankytis jam pas psichologus... Noriu patikėti, kad jis - pats normaliausias vaikas, tik truputi padykęs ir palepintas...

,,Edma, man labai padeda viena syki per savaite meditacija. Jei tau iseitu rasti, aks paziuretu vaiki vakare syki per savaite ir turetum kur nueiti grynai apsedeti tyloje, nuraminti mintis ir pabuti sau, atsirastu daugiau jegu ir suvokimas, kad ir tu esi siame pasaulyje ir dar be to esi labai svarbi, nes gavai tokia pamoka, kaip tavo vaikas ir meile.,,


O ar įmanoma išmokti medituoti pačiai, ne grupėse? Kiek žinau - tai ne taip lengva iš pradžių.

Edma, medituoti galima visur, meditacija tai visikas susikaupimas i darba, veikla, kuria darai. 100 proc. suvokimas ka darai ir kodel. Meditacija sedint ir nuraminant mintis tai isigilinimas i save ir atsakymu atradimas savyje. Pradzioje geriau, kad butu patyres zmogus salia, nes jis pades lengviau rasti kelia i save ir jei reikes pades grizti is meditacijos.
Jei bendrai, filosofiskai ziuretum i tai, ka tu darai, suprastum, kad savo buvimu, savo supratimu, kad tavo vaikui reikia supratimo ir pagalbos, tu jau jam padedi. Nezinau ar veiktu, bet daznai, maniskiam, jei sakai einam dirbti (logopediniai patimai namie) jis buna vaidina, kad negirdi ir daro savo, bet jei as kvieciu ji kaip ir zaisti, salia uzsiimti kazkokia veikla, vis pereinant i kita veikla, jis ramiai valanda dirba ir kalba, lavina kalbas, kas jam nera lengvas darbas (juk cia zinai, opozicinis nepaklusnumas, tai reikia daryti priesingai, nei suauge sako ).
tau Edma, manau pirmiausia reikia paciai rasti ta kantrybes taska, i kuri atsiremusi pakeltum visa pasauli, nes siuo metu net skaitant jauciasi, kaip tau sunku viduje. Dar manau, kad tas sunkumas, kuri turi savyje, tai delto toks sunkus, kad tu vezi uz tris ir vaikas tai jaucia.

Aš jau kurį laiką skaitau jūsų diskusijas, nes pati turiu savo dovanėlę - sūnus nėra hiperkatyvus, bet turi hiperiukų bruožų ir yra iš tų, sunkesniųjų vaikų. Edma, pirmoje klasėje mokykloje jis buvo toks, kaip tu čia rašai apie saviškį. Žodis žodin. Ir dar beprotiškai judrus, peštukas. Tik mums ir su mokytoja buvo sunku bendrą kalbą rasti... Bet kai kurias problemas išsprendžiau savo jėgomis. Keletas pavyzdžių: klasėje maniškis neatsakinėdavo į mokytojos klausimus - tylėdavo. Tai aš klausdavau, kokie tie klausimai, apie ką, ir tada ką nors veikdami "žaisdavome" klausimus - atsakymus. Pabrėžiu - mes tai darėme ne kaip per pamoką, o pvz.eidami į parduotuvę ar pan. Ir maniškis kartais per visą pamoką nieko nerašydavo, mokytojai atsakydavo "aš klausau".... Viena iš priežasčių - jis nežinojo ir nemokėjo mokytojos pasiklausti jei kas neaišku. Kai mes tai išmokom, problemų sumažėjo. Taip pat diktantai nesisekdavo, nes jei maniškis nespėdavo užrašyti kokio žodžio, tai...diktanto daugiau ir neberašydavo. Išmokom praleisti nežinomą žodį ir diktantą rašyti toliau...
Nežinau, ar tau padės tai, ką parašiau, nes tai beprotiškai sunku aiškintis ir mokytis kiekvieną smulkmeną. Kai buvom pas psichologę, sakė, kad jo intelektas tikrai normalus ir gali gerai mokytis, taigi, čia problemos greičiausiai yra kitokiame vaikų suvokime. Nežinau... Kai atsigausi, parsiveši vaiką iš atostogų, bus lengviau ir pačiai aiškintis ir išspręsti kai kurias problemas. Ir žinau, kad jų daug, nenuleisk rankų, nebandyk išspręsti visų iškart, po vieną smulkmenėlę lukštenk... Maniškis jau antrokas ir tų problemų žymiai mažiau, nors, aišku, atsiranda kitokios
Kadangi tu stengiesi, bandai spręsti problemas, tai tau ir pavyks. Būtų sunkiau išspręsti jas nieko nedarant. Sėkmės!

Kai mano dukra buvo pradinėse klasėse, prie pamokų prievarta reikdavo sodint, dabar ji paauglė ir pamokų neruošia visiškai, vadovėlio niekad į rankas neima, atitinkami ir pažymiai. Net pažymių knygelės nerodo, sako, kam tau reikia...Mokytojai nuolat pabrėžia, kad yra gabi, bet gabumus panaudoja ne ten kur reikia. Nebežinau ką daryt, na visiškai nereaguoja (dėl pamokų ruošimo) į jokius prašymus, barnius, pykčius ir t.t. Nepadeda nei mokytojų pokalbiai su ja, nei direktorės-niekas. Žinau, jeigu paklausčiau labai gražiai-kodėl vaike nesimokai, nesistengi, atsakymas būtų-ar aš ? nesimokau? na, juk mokausi...
Kol buvo mažesnė vaikščiojom ir pas psichologus, tik kad aš matyt vis pas tokius užtaikydavau, kurie sakydavo dėl visko "na ir kas, nieko baisaus, išaugs, pasikeis". Taip, daug kas pasikeitė, iš kai ko išaugo, kai kas peraugo į ką kita. Neseniai Delfyje buvo išspausdintas straipsnis apie hiperaktyvius vaikus. O jau komentarai po to...Nedrįsčiau viešai jų čia pakartot. Bet paskaityt buvo tikrai verta-tikrai nežinojau, kad dauguma žmonių yra tokios nuomonės apie (kaip ten rašoma) hiperius.

Asara, o tu nebandei su ja nueti i Vaiko pedagogines psichologines pagalbos tarnyba?
Siaip jau manau, kad musu visuomenje tai reiketu gerokai ugdyti pakantuma ir tolerancija. Poziuris i hiperiukus, tai viena, truksta informacijos ir pan., bet manau, kad ir siaip poziuris i luosus, invalidus musu visuomeneje irgi toks, tegu slepiasi namie ir vaizdo negadina truksta dar mums tos visuomenines integracijos..bet cia matyt ir nacionaliniai bruozai kazkiek kenkia

Oi, kur tik mes nebuvom. Nežinau kame reikalas, bet kai pati kreipdavausi į panašias įstaigas, dažniausiai atsakymas buvo-mamyte, neišsigalvokite ko nereikia, jūsų vaikas toks normalus...O tuo pačiu metu aplinkiniai, draugai, pažįstami klausdavo-kaip galima neišprotėt su tokiu vaiku.

Jau pirmąkart skaitant įsiminiau šį atsakymą. Visų pirma, atsimenu save paauglę, kai mamai atrodė, kad aš išvis nesimokau ir neruošiu pamokų. Aš ruošiau tiek, kiek man atrodė reikalinga. Šiaip buvau gana pažangi, todėl man buvo nesuprantamos mamos baimės dėl pamokų neruošimo. O šituo atveju - gal dukra neturi motyvacijos geriau mokytis? Gal jai atrodo, kad tiek užtenka? Ar aiškinotės ramiu pokalbiu, kokie dukros ateities planai, tikslai, juk ji jau paauglė, kažką galvoja ir moka pasisakyti apie tai, tik reikia surasti tinkamą priėjimą


Žinau, kad paauglių ir jų tėvi santykiai gana sudėtingi, bet taip ir lieka neišku, koks tas jūsų vaikas? Gal ji tik elgiasi kaip aikštinga paauglė? Nes kol kas tik galima suprasti, kad rašo susirūpinusi mama, bet išskyrus nenorą mokytis jokių baisumų daugiau nesimato...

Maniškė visiškai nesimoko. Visiškai. Aš net neįsivaizduoju, kas jos galvoje knibžda, kai aiškinu tai, ką man sakė ir rodė mokykloje-iš visų dalykų turi tik po vieną pažymį šiame trimestre (vieną mėnesį ji sirgo, praleido daug pamokų)-trimestras iš vieno pažymio nebus vedamas. Su tokiu mokslu galės sėdėt antrus metus. Klausiau apie jos ateities planus-nieko ji nemano, nieko negalvoja. Tiesa, norėtų būt kirpėja. Arba kai pradedu aiškint, kad su tokiais mokslais net Maximoje kasininke negalės dirbt, tai aiškina, kad važiuos į užsienį. (aš, aišku dar paklausiu, ar prie stoties dirbt?)
Tiesa, ji nerūko, negeria, nevalkatauja. Kas pamato, negali atsistebėti, kad toks angeliškos išvaizdos vaikas gali taip baisiai elgtis. Namie daro ką nori-nori, eidama mokyklon užsideda mano dar naujutėlį su visom etiketėm rūbą, nori-naujutėlaičius mano batus. Jokie barimai ar prašymai nepadeda. Atėjus pas mane į darbą nueina būtent į tą kabinetą, į kurį negalima,sėda prie kompiuterio-į jokius aiškinimus , kad čia darbo vieta, kad negalima-nereaguoja. Nelabai reaguoja ir į mano bendradarbių prašymus nesėst būtent prie to kompo. Dauguma jai tiesiai ir sako, kad mažai į užpakalį su diržu maža būdama gavai, kad taip elgiesi. Visai nevaldoma ir nepasidavė jokiems auklėjimams nuo pat mažens. Mokykloje bendrauja daugiausiai su visokiais chuliganais, mat su normaliais vaikais jai neįdomu. Mergaičių draugių beveik neturi, nes amžinai rezga visokias intrigas tarp jų. Atsikalbinėja prieš mane ant kiekvieno žodžio. Nuo vasaros dažnai rūbų kišenėse randu lenktinį peilį. Atsakymas į klausimą kam reikia-jeigu kas užpuls. Aiškinu, kad nereikia papult į tokias situacijas, kad prireiktų gintis , kad pati gali nuo to pačio peilio nukentėt, negi taip imtų ir durtų žmogui? Sako, būčiau dūrus, jei tuo metu būčiau turėjus, kai iš manęs telefoną atėmė...Gal tik taip sako, o gal ...Kartą vidurį gatvės kažkoks girtuoklis mane netyčia užkliudė ir kažką man pasakė, tai dukra sako, jei jis tau būtų ką padaręs, tai būčiau jį suspardžius...Ai čia dar ne viskas. Į priekaištus "koks baisus tu vaikas" atsako-žinau, bet kiek yra dar baisesnių...

Nepykit, Ašara, nematau jokio hiperaktyvumo jūsų vaiko elgesyje. Ji paauglė. Ir jūs turite bendravimo problemų. Visų pirma - pagal aprašymą matau: pirmasis vaikas - Ernestukas. Kur dukra? Nejau net nenorit jos pripažinti? Prašau neįsižeisti, bet manau, kad jums reikėtų kreiptis į psichologą, nes Jūs kol kas negalite suprasti savo dukters


1. Su ja reikėtų kalbėtis, nes aiškinimai dažniausiai būna neišgirstami.
2. Jei Jūs tokį klausimą užduotumėt man, atsakyčiau panašiai kaip Jūsų dukra.
3. Vadinasi, yra labai daug gerų savybių.
4. Labai sunku užlopyti auklėjimo spragas, todėl verta pasikonsultuoti, kaip tą padaryti tinkamai.
5. Aš išgirdusi tokį aiškinimą įsižeisčiau - į visokiausias situacijas papuolama nebūtinai dėl to, kad kažkaip netinkamai elgiamasi...
6. Jūsų dukra Jus tikrai myli, bet nemoka išreikšti tinkamai savo jausmų.
7. O kaip atsako, kai kartojate "koks nuostabus vaikas", "kaip tave myliu" ir pan? Būtent tai Jūsų dukra nori išgirsti.

Labai prašau neįsižeisti, aš tik matau, kad Jums be galo sunku suprasti savo dukrą, nes Jūs ją mylite, o parodyti ir pasakyti to taip, kad ji suprastų Jus, neišeina. Paaugliai maksimalistai, idealistai ir kartais žodžius, kuriais Jūs išreiškiate rūpestį, supranta kaip priekaištą. Tiesiog reiktų įsivaizduoti save jos vietoje, gal bus lengviau...

Hiperaktyvumą nustačiau ne aš pati. Ji tokia buvo, kai buvo maža. Dabar išaugo iš savo begalinio judrumo. Užtat atsiskleidė kitokios blogybės. Kaip jau sakiau, nepasidavė jokiems auklėjimams nuo pat mažens. Niekados nekreipė dėmesio į žodį "negalima", darė ir daro kas jai patinka. Taip ir sako"bet aš juk noriu".
Jos vardas Ernesta, tiesiog šiaip kartais ją taip vadinu-Ernestuku. Žinau, kad ji mane labai myli (o aš ją). Ir kad turi gerų savybių. Nuo pat mažens tik ir girdi iš manęs , močiutės kaip mes ją mylim. Atsakymas-žinau, mamyte ir aš tave labai myliu. Man atrodo, ji tos meilės net per daug gavo (jei tik galima taip pasakyt), nes dabar nebesupranta, kad ji nėra pasaulio bamba. Tą patį sako ir mokytojai-begalinis dėmesio reikalavimas. Aplamai tai nuo pat mažens, dar kai buvo keli metukai mačiau, kad su tuo vaiku bus problemų.
Dėl netinkamų situacijų, tai ji pati jas moka susikurti.
Šiandien dar kartą paklausiau-kodėl neruoši pamokų? Tai taip nuoširdžiai atsakė-tai kad tingiu, negaliu prisiverst.
Kodėl jūs manot, kad man sunku suprast savo dukrą? Visai nesunku-ji tik norėtų, kad nieks rytais anksti nekeltų į mokyklą, kad mama neburbėtų dėl neruošiamų pamokų ir blogų pažymių, kad mama suprastų, jog begalinis tingėjimas ir nervarkingumas yra normalu, kad nedraustų draugaut su netinkamais žmonėm.
Vat vakar užsukom į siuvimo reikmenų parduotuvėlę. Kol aš apžiūrinėjau prekes, ji spėjo pripaišyt ir prirašinėt ant ten buvusio stalo nugriebus tušinuką. Jai nieko nereiškia parduotuvėje su pirštu pradurt maisto pakuotę-juk tai taip juokinga...Nieko nereiškia parduotuvėje pasiimt saldainį ir jį sušlamšt.
Aš tik norėjau pasakyt, kad iš tų hiperaktyvių vaikų dažniausiai išauga visokie nedorėliai.