sveikutės visos,
na va, man jau praėjo...
kol neturiu nuotraukų, šiek tiek papasakosiu.
Vestuvės nebuvo tradicinės, jau antros abiems jauniesiems, taip kad pulko nebuvo, buvom tik mes su vyru už liudininkus, nors atlikom ir piršlių pareigas..
Daug papuošimų dariau pati, kai bus fotkės, įkelsiu. Svečiai "žiopsojo"
į mašinos papuošimą, tai kas ant stalo buvo padėta (lankstytos gulbės, apnerti šampo buteliai ir pan.)
Taigi, išvažiavimas iš namų buvo gan paprastas, bet vistiek porą žodžių tarėm. Kiek vėliau įmesiu į bendrą paštą scenarijų ir kitus failus, kas jiems priklauso.
Taigi, atvykom į zaksą, susitrašė, nieko neįprasto.
Atvyko nemažai svečių, buvau padariusi krūvą saldainių su jaunųjų fotkėm, taip pat šampas irgi buvo su perklijuotom etiketėm.. Visiems labai patiko, specialia išsirankiojo saldainius iš krepšio su nuotraukom...
Tada prie zakso atnešėm dėžę (ačiū vienai supermamai už idėją), kur buvo daug helio balionių palaidų ir du pririšti. Dėžė buvo ganėtinai ddidelė, jie turėjo ją atidaryti, išskristi palaidi balionai, o pririštus vėliau paleisti į dangų su norais. Kadangi taupėm ten kur galėjom ir ten kur negalėjom, balionus heliu pildėm iš draugo, kuris tiesiog naudoja helį darbe. Pildėm iš vakaro, galvojom kad iki sekančios dienos pietų tikrai atlaikys, bet nelabai atlaikė..
balionai nenorėjo kilti į aukštį, tai jie rankomis juos iškrapštė. Na ačiū dievuli, tie du svarbiausi balionai buvo pakankamai "stiprūs" ir nuskrido į dausas.
Pasirodo, kokioj balionų šalį ar kitoj vietoj, kur pildo helio balionus, į juos prieš pučiant pripila silikono, kad pats balionas nepraleistų oro, nes pasirodo guma pati praleidžia orą. Tai va, pamoka.
Toliau važiavom į Užupį, tik ne ant to tilto, kur visi, o ant mažo, kur beveik neikas nevaikšto. Ten buvo akmenukai. Jaunieji sakė, kad kai statys namą, tikrai įdės į pamatus tuos pasiliktus akmenukus (nes aš juos visus surinkau pievoj..
, tai beveik tinkami pamatams...).
Tada vykome į botanikos sodą fotkintis, buvau padarius mini vaišes (nusipirkau tokį fainą ale bliūdą platmasinį, kuriame tilpo viskas (apie maistą aš)).
Tai va, po botanikos sodo, dar užsukome į parduotuvę, kur jaunieji gavę po 10lt. pirkosi maisto. Jiems ta atrakcija labai patiko, net padavėjos rungtyniavo, kad greičiau nuskanuoti viską.
specialiai nuvarėm į prieškarinę pardę (Vilniuje pasirodo dar jų yra), jokių maximų, iki ar rimi.
Į šventimo vietą įėjom su fanfarais kaip aš sakau. Susitarėm su "muzika"(DJ'us buvo), kad užleistų Mikutavičiaus pasveikinkit vieni kitus ir mes ant pirmųjų akordų įėjom šokdami, pasisveikinom su visais svečiais ir taip išvengėm duonų-druskų bei stalo užsėdimo ritualų.
Taigi, tada sekė susipažinimas su pažadų kortelėmis, pirmasis jaunųjų šokis su muilo burbulais (daviau visiems vaikas pūsti).
Tam kad išvengti standartinių stalo komendantų rinkimų, sugalvojom visą sėdinčią puotą padalinti į keturis kaimus - meilės, tikėjimo, ramybės ir vilties (pagal vėliau sekamą žvakių pasaką). Kiekvienas kaimas apturėjo po seniūną, gavo kortelę. Taip pat buvo renkamas meilės, sveikatos ministras, muzikinis asistentas ir kontrolės departamentas, gaisrininkas. Padariau tokias korteles (bendram pašte radau ir jas užsegiau su skalbinių segtuku prie kiekvieno atlapo). Taip pat išvengiau dovanų (atributų) dalinimo "komendantams".
Iš pradžių svečiai labai sunkiai buvo išjudinami, ko paklausi tai atsako taip arba ne. Na, abi giminės bei abiejų pusių draugai pirmą kartą susitiko tik vestuvėse, taigi visi buvo nedrasūs. Tai apturėjau daug darbo, per visą vakarą valgiau tik pirmą karštą, ir gėriau daug šampo,
(o į tūliką buvau nuėjus tik vieną kartą) 
. Buvo nežmoniškai karšta. Visą maistą kas buvo ant stalų, paragavau tik antrą dieną prie ežero.
Žaidimą spėjau padaryti tik vieną, su šeimyniniais trusais ir skarelėm. Buvau iš viso pasiruošusi tris, tai tiek manau per akis.(na tie žaidmai buvo tokie, ne dviejų minučių trukmės).
Tada skaitėm telegramas, šitas dalykas praėjo gan sėkmingai, nors mano nuomone tai buvo prasčiausias bajeris.
Turėjau pasiruošusi diplomų bei atestatų janiesiems, nespėjau įteikti.
įteikiau po vestuvių, sekančią dieną.
Tada sekė žininys, prieš kurį buvo skaitoma keturių žvakių pasaka. Visi klausė net išsižioję, gal dar ir todėl kad pusė "kolektyvo" buvo rusakalbiai iš Klaipėdos, kai kurie netgi nemokėjo kalbėti lietuviškai.
tiek to.
Taig, įteikė mamos židinį, buvo paruoštas šampas kiekvienam ir ėjom į lauką leisti dangaus žibintų. Paleidom, o tada laisva programa.
Na va, prirašiau. Atrodo visa diena aprašyta, o tiek nedaug gavosi. Bet svečiai buvo patenkinti, gyrė mūsų darbą.
Tik va, pats pagrindinis dalykas kuris beprotiškai nuliūdino ir iki šiandien liūdina yra jaunosios abejingumas. mes su vyru esam iš jos pusės, todėl labiausiai dėl jos ir stengėmės, o "ačiū" sulaukėm tik iš jaunojo vakaro pabaigoje.
taigi, pats svarbiausias įvertinimas liko kažkur labai toli nepasiekiamas, nors šventė ir man ir kitiems patiko. Šiek tiek liūdnoka čia ta mano pabaiga.
Na kai turėsiu nuotraukų, įkelsiu "pažiopsot"...
Visoms svočioms linkiu stiprių nervų ir kad jaustumėtės įvertintomis.
