Evelinutės gimimo istorija
Dievulis mus apdovanojo
Pačiu gražiausiu stebuklu,
Kai tu, brangiausia saulyte,
Nusileidai ant mūsų delnų.
Myliu tave visa širdimi,
Bemiegės naktys paliks užmaršty.
Tave išbučiuosiu ir numyluosiu,
Visą save tik TAU atiduosiu.
Dievulis mus apdovanojo
Pačiu gražiausiu stebuklu,
Kai tu, brangiausia saulyte,
Nusileidai ant mūsų delnų.
Myliu tave visa širdimi,
Bemiegės naktys paliks užmaršty.
Tave išbučiuosiu ir numyluosiu,
Visą save tik TAU atiduosiu.
Jau seniai svajojau apie vaikelį... Norėjau dukrytės... O gal sūnelio... Nesvarbu... Tiesiog norėjau TAVĘS... Į mamas ir tėčius su vežimėliais visada atsisukdavau, nepraeidavau pro vaikiškų rūbelių parduotuves nepabaksnojus tėveliui į šoną, taip duodama jam suprasti, kad jau labai noriu to mažo pumpurėlio... Tėvelis visada atsakydavo man supratingu žvilgsniu ir nuoširdžia šypsena. Taip tapdavo aišku, kad mūsų norai tie patys. Po trijų mėnesių laukimo, nusivylimo ir kaskart sudaužytų vilčių, aplankė mus džiugi žinia aš laukiuosi TAVĘS. Ilgai dar negalėjau tuo patikėti, drebėjau iš jaudulio ir suvokimo, kad nuo šiol mūsų gyvenimas keisis... Bet drąsiai galiu pasakyti, kad TU, mūsų brangi dukryte, buvai LABAI LAUKIAMA IR MYLIMA
Nėštumo pradžia buvo nelengva... Svaigo galva, pykino, krito svoris... Kai vieną vakarą pasirodė kraujo, puoliau į paniką, maldavau TAVĘS mūsų nepalikti... Laimei, tai nebuvo nieko rimto ir TU toliau augai manyje. Pykinimai ilgai nesiliovė, tačiau žinojimas, kad visa tai vardan mūsų mažojo stebuklėlio, TAVĘS, atpirko visas kančias. Ir, kai jau galvojom, kad sunkiausias periodas praėjo ir galėsim džiaugtis didėjančiu pilvuku, mus ištiko nelaimė... Netikėtai netekom TAVO senelio... Tik TU padėjai man ištverti šią skaudžią netektį, tik TU suteikei man stiprybės ir neleidai man palūžti, tik TU suteikei man vilties, tikėjimo ir jėgų žvelgti į ateitį. Ir tavo pirmas spyris, toks trapus ir švelnus kaip plaštakės prisilietimas, kurį pajutau tą vakarą po laidotuvių, nors tau buvo tik 15 savaitėlių, buvo man didžiausia paguoda...
Tolesnis nėštumas praėjo ramiai, man teko daug ilsėtis ir saugoti mus abi, nes nuo didesnio nuovargio pilvukas suspazmuodavo. Bet aš mėgavausi ta ramybe, tomis akimirkomis, kai pilvukas banguodavo nuo tavo judesiukų. Neįmanoma buvo atsigrožėti tokiu vaizdeliu ir atsigėrėti tais jausmais, kurie mane tada apimdavo. Tėvelis uždėdavo savo ranką ant pilvuko ir TU, lyg tai žinodama, atsakydavai jam spyriu. Kaip man smagu būdavo žiūrėt, kaip tu reaguoji į tėvelio balsą. Jau tada užsimezgė tarp jūsų ypatingas ryšys, kuris tęsiasi ir iki šiol.
Labai troškome tau ypatingos gimimo dienos datos 2009 09 09, bet tu panorai kitaip. Tą dieną tu mane tik gąsdinai, maniau, kad jaučiu tik paruošiamuosius sąrėmius ir mūsų susitikimo dar teks palaukti. Skausmo nebuvo, tik jaučiau susitraukinėjantį pilvuką, o ir tarpai tarp susitraukimų buvo per dideli, kad galvočiau, kad jau laikas... Vakare prieš miegą su tėveliu dar pakalbėjom, pajuokavom, kad mūsų norima data netaps TAVO gimimo diena, ir nuėjom miegot. Tačiau laikrodžio rodyklei perkopus vidurnaktį, pabudau nuo aštraus skausmo. Pamačiusi kraujo puoliau žadinti tėvelį, kad važiuotume į ligoninę. Ten mus pasitikusi sesutė tik kreivai šyptelėjo ir numykė, kad su tokio dažnio sąrėmiais dar ilgai negimdysiu... Tačiau kokia visų nuostaba buvo, kai po apžiūros paaiškėjo, kad atvykome jau su pilnu atsidarymu... Akušerė nuvedė greit mane į gimdymo palatą, kur po pusvalandžio gimei TU, mūsų gražuolė dukrytė. Kai padėjo TAVE man ant krūtinės, tokį mažą bejėgį žmogiuką, negalėjau patikėti, kad TU tas pats taip aktyviai manyje spurdėjęs vaikiukas... Didelės akytės, riesta nosytė, mažytės lūpytės, ieškančios krūties... Tie mažyčiai pirščiukai, iškart apglėbę mano pirštą tai mano patys gražiausi atsiminimai, iškylantys tik pagalvojus apie tavo atėjimą. Jokio skausmo, jokių kančių... Tik TU, TĖVELIS ir AŠ...
