gyvenam su vyro vaikais

Tai kai taps ja, tai ir supras. Ne kiekvienam duota nuo pat gimimo viska suprast. Daug ka suprantame ismokstame per patirti. Jauna ji dar, nepatyrusi. Bus savas vaikas, daug kas pasikeis. Ir nebutinai i bloga, gal kaip tik atsiras supratimas ir kitokie jausmai tam svetimam vaikui. Kazka prognozuoti ir pranasauti tikrai ne mums.
Juk buna ir taip, kad nemazai moteru "svieziai" tape mamomis net savo vaikui is pradziu jokios meiles nejaucia, ir del to labai grauziasi, tai ka apie svetimus bekalbet.....

O man atrodo, kad labai skiriasi. Svetimo vaiko gali nemyleti, gali su juo sugyventi, sutarti, buti draugais pvz.
O va kai ta kuri pagimde nemyli ... na atsiprasau, bet man cia jau kazkaip svelniais tariant nenormalu.


Autore lyg rase, kad noretu, kad vaikas issikraustytu

iskraustytu ...bet ir pati manau issikraustytu.beto ten nemanau,kad kada bus tikra seima,jei sitaip zvelgiama i kita asmeni,kuris nori nenori yra seimos narys.

belieka vyra itikinti,kad vaika atiduotu i vaiku namus,jei jau taip mirtinai jis kenkia

Prie ko cia autore? Ji jam ne mama! Kodel ji turi mylet kazkieno vaika?

O jūs įsivaizduokit - išsiskiriat, liekat su vaiku, ir naujas jūsų draugas (vyras) rėžia - kodėl turėčiau mylėt tavo,. t.y kažkieno vaiką, daryk ką nors, išvežk kur nors, kad jo čia nebūtų

KUR išsikraustytų? Sveikas protelis pas gerbiamąją išjungtas, jeigu ji nesuvokia, kad vaikas teturi du tėvus, o ne bilijoną jų, kad kada nori, tada pas ką nors pasiunti. Tėvas sveikas, gražus, fainas ir galintis rūpintis savo sūnum, tai KODĖL ir KUR jis turėtų kraustytis? Man tai dėl šitos monstriukės bio laukų vienodai žydi sodai.

As ta nauja vyra isvezciau kur nors

Kazkoks kosmaras.... monstras, Jonaitiene, konteineriai, vaiku namai.... Kaip blogoj televizijos laidoj, duok tema, tai isvystys iki tokio laipsnio, prisifantazuos zmogeliai tiek, kad toliau jau nebeina..... tik padavaj ka nors i skutus suplesyt..... lietuvaiciai nenugalimi sioj srity...

Nu va apie ką aš ir šneku

jau net nesinori kazka rasyti, nes is tikruju, tokiu pasakymu kaip kvaisa ir pan nelaikau nei patarimais nei pagrista nuomones raiska
gerai, kai dalis jusu tokios tobulos kad galite prisitaikyti prie bet kokiu salygu ir ten issyk moraliskai suklesteti. ka darysi, kad man tokios laimes neduota.
ir nenuostabu, kad toks procentas skyrybu, kai visos taip greit puola lagaminus krautis jei jau nepritapo.
lagaminu as dar nesikraunu, tik n-taji karta pasvarstau situacija. su vyru sutariam gerai - pasipykstam, bet simboliskai. baigiam susitvarkyti namus. taip, isikeliau as pas ji, bet generalinai remontai didziaja dalim daryti mano lesom. savo buta isnuomojau. kitose gyvenimo srityse - ka norejau, ta pasiekiau. baigiau mokslus, dirbu, galiu sau kai ka leisti. nesu tokia jau jaunute - netrukus svesiu 30-meti. su mintimis apie savus vaikus buciau gal dar bent 5 metelius palaukus, gavos kaip gavos. galva uzimta, kaip pripratinus save prie naujos situacijos, kaip pasiruosus tam, kas laukia. sekasi sunkiai. nesu namiseda, ipratusi buti mobili, tarptautines komandiruotes ir pan. zodziu, gyvenimas ruosiasi keistis ir galvoj - siek tiek kose. iki siol net neteko laikyti vaiko ant ranku ar matyti naujagimi is arciau nei 5 metrai.
kodel man trukdo vyro vaikas, kaip su tuo susitaikyti ar kaip spresti, klausiau ir saves, atsakymo vieno neradau. susideda viskas - maziau vyro demesio man nei galetu buti (dabar kyla mintis - gal ir naujagimiui), tie budo bruozai, kuriuos savo vaikui regis rauciau is saknu, o cia kaip ir nesinori kistis, kaip ir jau per velu tam atrodo, finansai (gal negrazu taip sakyti, bet nemanau kad visos tokios pasiturincios kad niekad neskaiciuoja), bendra namu tvarka (kadangi nesakau tam vaikui kas man nepatinka, tai jis daro kas jam patinka - tai nuolat vercia jaustis lyg uzsukus i svecius ir neturint balso teises) - paskutine priezastis gal net svarbiausia butu. na, kiek galima buti "pas save sveciuose" ir gerai jaustis?
gal vel neaiskiai kazka parasiau ir vel atrodysiu kaip monstras, kuris vaikui batono gaili, bet kodel turiu nuolat apsimesti kad viskas gerai? pries vaika, pries save, pries gimines, o dar ir pries SM bendruomene?

O jus tikrai tikit, kad visose porose, kur yra vaikas is ankstesnes santuokos, naujasis sutuoktinis ji myli? butent MYLI
As manau kad daug yra atveju zmones butent na gerai sugyvena, sutaria, draugauja ir pan. Meile - su laiku ateina arba ne.
As artimoje aplinkoje dvi moteris pazistu, kurios augina vyro vaika: mano pusesere tikrai matosi vyro dukrele labai myli, popina daugiau negu tas vyras, ir daugiau jai demesio ir lepinimo ir naujos "mamos" negu is tecio.
O viena mano drauge kur augina vyro berniuka -paaugliuka: na jie draugauja, neblogai sugyvena, pasipyksta/susitaiko, bet ju santykiai yra labiau kaip tarp draugu.
Ir nieko blogo tame nematau...

Oi oi, svarbu, kad tų baisiai plačių pažiūrų supratingųjų atsirastų
Nežinau, gal iš tiesų aš per daug jautri vaikų klausimais pasidariau, bet man vaikų prakišinėjimas tetoms ir dėdėms, kai globėjus nervina, kad vaikas grindis plauna, tai jau virš visko. Savo psichologines problemas, depresijas, paranojas ir kitokius priedus išsigydyt tereikia ir akyse šviesiau pasidarys. Gal dar mažiau apie save galvot, o apie kitus - kaip kiti prie manęs jaučiasi? Ar jiems gerai?