gyvenam su vyro vaikais

vakar perskaičiau šios istorijos pradžią. atsigulus niekaip neišėjo iš galvos. pati dirbu su vaikais, matau tenka matyti rūpestį jų veide ir kartais pabūti tuo žmogum, kuris išklauso.

net šiame forume yra daug istorijų, kuriose pasakojama apie atstumtus vaikus. bendrais bruožais net galim nusakyti, kaip jaučiasi vaikas.
kai aš buvau mažesnis, mane ir mano sesę pasiėmė auginti tėtis.
mano mama neaugina manęs. ji turi bėdų. ir naują draugą, su kuriuo turės kitą vaiką - mano sesę arba brolį.
aš myliu tėtį. jis irgi turės dar vieną vaiką - dar vienas mažas broliukas arba sesytė. vyresnioji sesė išsikraustė iš namų, ji turi draugą, su kuriuo gyvena. jai aštuoniolika.
tėčio žmona gera. aš jai stengiuosi padėti: grindis plaunu, tvarkausi. noriu bendrauti su ja. tik ji kažkodėl žiūri į mane kitaip. matau, kad neįtinku jai, kartais pažiūri tokiu žvigsniu... ir balsas būna kitoks, negu kai bendrauja su tėčiu ar sese.
ką darau blogai?

nieko naujo neparašiau. vaikas pasimetęs. atimtas iš mamos, ji kuria savo gyvenimą. tėtis kuria irgi savo gyvenimą. sesuo irgi tvirtinasi (kažkodėl vos sulaukusi pilnametystės išeina iš namų)... o kur dinti vaikui? kur jam įsitvirtinti?
gims mažieji vaikai, jiems bus skiriamas visas dėmesys... ir bus tas berniukas už auklę, pasiuntinuką, namų tvarkytoją. taip jo širdelėj gims pyktis, skatinantis nekęsti savo artimųjų.
paskui sakysit, jog vyro vaikas nemyli jūsų, muša jūsų vaiką, bėga iš namų, susideda su bloga kompanija.
kas toliau?

gerbiamoji autore, kol dar vaiko širdelėj mažai nuoskaudų jūsų atžvilgiu, keiskit savo požiūrį (būtent požiūrį). niekas neverčia atstoti mamą, bet būti jo drauge - būtina.

Nu nors apsivožk, bet nematau šitoj situacijoj problemos. Atrodo, normali šeima, nors vyras ir su kraičiu (dar ne pats blogiausias variantas, gana dažna situacija), tai kas trukdo? Kaip tą JŪSŲ problemą įvardint? Durnumas, vaikiškumas?
Gal jaučiatės labai nėščia? Nieko gero iš to nėštumo, dabar jau dviem nelaimingais vaikais pasauly daugiau.
Sėdėkit savo kambary užsidarius, isterikuokit, verkit į sveikatą ir visi laimingi
Dar patiko, tema įdėta "Kai įsimaišo trečias".. Vaikas nėra trukdis santykiuose ar šuniui penkta koja. Tai sudedamoji šeimos dalis. Ir svarbiausia, jis pats čia niekaip neįsimaišė. Tėvai įmaišo vaikus į šeimą.
Gal jūs tiesiog skirkitės ir viena sau gyvenkit, jūs ten labiausiai trukdot manau

Ir negalvokit, kad kokia asociali šeima, netgi labiau pasiturinti nei vidutinė. Tas vaikis visus mamom vadino, įskaitant ir mane ir mano mamą. Bet močiutė tikrai gera, bent tiek paisekė. Tiesa, dabar kai jau visas bernas važiuoja tėčiui padėti namie. Tai dar kažkada sakė, kad kai jau padėt galiu, tai reikalingas pasidariau. Nuoskauda jaučiasi.

Ai aš iš vis labai jautriai reaguoju į tokias istorijas reaguoju, neįsivaizduoju kaip galima atstumti vaiką kuris trokšta dėmesio

gerbiu visu nuomones - ir geras, ir blogas. tema tam ir sukuriau, kad isgirsti kitu, negyvenanciu kartu ir niekuo nesuinteresuotu zmoniu pasisakymu.
nezinau kaip aiskiau paaiskinti situacija. nuo pradziu: kai susipazinom, berniukui buvo 10 metu, kaip tik tuo metu (mazdaug pusmeti) gyveno su mama, pries pradedama rimtesnius santykius pasitikslinau, kad mergaite pas teti, berniukas pas mama (tuo metu taip ir buvo). isikrausciau. pragyvenom puse metu trise. ir op - pasirodo berniukas nuo 5 iki 9 metu gyvenes pas teti (iki 5 - su abiem tevais), mama ji pasieme bet neilgai tetvere ir grazina. vien del to nutraukt santykius tuo metu atrode nei sis nei tas, juk to berniuko net gerai nepazinojau. dabar jam 14 (ne visai leliukas jei kai kam taip pasirode). vyrui kartais sakau kas ir kaip, bet jis is tu, kur isklausyt gali, bet sprendimus priima sunkiai, ypac jei tai susije su zmogaus psichologija isvis kartais nesusivaiko. vaikas turi visa puokste bruozu, kuriu apskritai zmonese labai nemegstu. aukleti jauciausi pradzioj lyg ir neturinti teises, dabar vel nei sis nei tas po 4 metu pradeti. o vaikas melagis, megejas draugauti su autoritetais, skundineti, apversti situacija savo naudai, nors buvo ir ne taip. taip, klauso kai ka sakai - negaliu pasakyt ar labai klauso, nes retokai kazko prasau ar liepiu.
nesaukiu as ant jo kaip gali kai kam pasirodyt - per tuos 4 metus is tiesu saukiau 1 karta tai vaiksciojo savaite pasiputes. saukiau kaip ir del nieku, bet truko gal kantrybe - eilini karta melavo, sakydamas kad nemate vieno daikto, kai kiti verte namus ieskodami jis ziurejo tv, o galiausiai pasirode kad tas daiktas jo kambary i kuri tik pats ir eina. siaip kad nepasakyt ko nereik ir neuzsitraukt namie dar blogesnes situacijos kai vaiksciosim vienas nuo kito per atstuma zvairuodami - jei kas nepatinka sakau vyrui - velgi gal kvaila, jis kartais tikrai ne prie ko, bet nesioti visko savyje ir tyleti nemoku, visada buvau linkus issakyt kazkam kas ne taip.
su vyru sutariam gana neblogai, yra siulanciu skirtis, bet nemanau kad kaip tik dabar tinkamiausias metas, nors aisku nuo skyrybu niekas niekada neapdraustas, net ir po 20 metu zmones skiriasi.
tik noriu pasakyti, kad gal ir jus, mielos komentatores, pazistat zmoniu, su kuriais "netelpat" kartu - darbe, laiptinej ar pan. cia beda ta, kad as su tokiu zmogum turiu gyventi - ir ka as kalta, kad jis dar tik vaikas?

Bet ar vaikas kaltas?
Nemegiamas bendradarbis ar kaimynas- yra viena.
O vyro vaikas, kuri ir taip atstume nuzmogejusi motina,- visai kas kita. Cia, kaip ir nemegiama anyta- neisvengiama ir neatsiejama vyro dalis.
Turetumet rasti budu, kaip priimti ta zmogu.
Supraskit, jusu mylimam vyrui, jo vaikai yra patys artimiausi ir svarbiausi zmones, jam labai sunku turetu buti del to, kad nepriimat jo sunaus. Zinoma, kad paaugliai buna problematiski, bet turetumet labaiu pasistengti, ieskoti budu savyje, kaip ta zmogu priimti, nes kitu variantu tiesiog neturit.
Nebent jums vienodai, kad visus tuos zmones skaudinat, kuriems, beje, pati esat svarbi.

tai dabar jau vaikas blogas? paauglystėj irgi ir melavom (šiek tiek), ir ,,autoritetais" rėmėmės... ir maištavom (bent jau bandėm).
o dėl aprašytos situacijos. aišku, negerai vaikas padarė, jog specialiai tylėjo. bet nuosavi vaikai kartais ir blogiau pasielgia.

aišku, yra žmonių, su kuriais netelpu po vienu stogu. bet toleruoju. juk tie žmonės gal mane mėgsta, jei nori bendrauti su manim, nors aš jų ne?

jei draskyčiaus, tik save ,,suėsčiau" iš vidaus. o jūs norit sau pakenkti?

Net apsiverkiau skaitydama Iš kur tokių žiaurių žmonių būna...
Papildyta:
Autore, iš pradžių vaikas geras, stengiasi padėti, tvarkosi, jus kalbina, nori bendrauti ir t.t. Paskui gi - melagis, maištautojas, pasipūtęs ir dar koks. Tai gal apsispręskit?

Įdomu, jei pačios vaikas gimęs turės tokį patį neigiamą biolauką, nes šiaip ar taip vieno tėvo vaikai, irgi trugdys? Ir išvis, problema, matau, kad visi aplink bevaikiai... ir tavo rožiniam naujos šeimos įvaizdžiui paaugę vaikai kenkia? Nustok vaidint gyvenimą, panele, ir pradėk gyvent. Priimk gyvenimą, tokį, koks yra, ir be jokių nesamonių. Vaikas niekur nedinks. O jei vyras pasiduos jūsų šantažui, ir atsikratys vaiko, linkiu jums kartu kuo didesnės lamės, nes tokiems dviem antžmogiams neverta skirtis ir gadint po to gyvenimo kitiems O jūsų vaiko tikrai gaila... Neaišku, koks bus jo gyvenimėlis, gal mamai kada trugdys, baigsis kaip Jonaitienės vaikams

as nesuprantu tos naujos kartos poziurio,kad jei man blogai, turi kiti keistis, bet jau neduok dieve susitaikyti su gyvenimu.

mieloji, tu gal visa gyvenima tik rozinem spalvom gyvenai,tik su tau patinkanciais bendravai? kiekvienas turi teisia gyventi, bet su visais reik sugyventi.

Dabar jau tau vaikas blogietis, sorry, nustebinsim, jam paauglyste, toliau bus blogiau, nes tu net nededi pastangu ji suprasti...tau isvis nusispjauti, ir kai vaikas uzaugs pilnas kompleksu ir siaip kompleksuotas demesio kitais budais siekdamas, tu kaltinsi ji, bet tik ne save, tu gi neprie ko ar ne?

Kazin ka darysi,kai tavo vaikui uzeis tas baisusis laikotarpis , paauglyste, irgi ignoruosi ji ir visais snairuosi ir vengsi? Auklet privalo netik tevai,bet ir aplinka,neuztenka kad tevai pasakytu "negalima taip elgtis", ta turi pasakyti ir aplinkiniai, bei pavyzdi rodyti(kaip minimum per raudona nelakstyti)

Autore, labai gali buti, kad tas jusu jautrumas susijes su nestumu. Be to, jus taip erzinantis posunis dabar yra paauglys, todel jam irgi sunkus laikotarpis. Situacija ne is lengvuju, bet imanoma suvaldyti. Jusu neigiamos emocijos, be abejones turi priezasti. Todel mano patarimas- kreipkites i psichologa, sakau visai rimtai. Ir kuo anksciau- tuo geriau, neklimpkite i visa ta reikala dar giliau. Tokiom neigiamom emocijom gyvendama jus kenkiate sau ir dar negimusiam vaikeliui.
Moterys, liaukites purvais drabstytis ir net Jonaitienes likima pranasaut. Bjauru skaityt. Jeigu jai nerupetu visa tai, tai nebutu cia ir rasiusi. Tiesiog nesusitvarko moteris pati su savim, nori kazka pakeist ir nezino kaip.
Autore, sekmes jums!

O man kazkodel atrodo, kad autore tiesiog savo purva ir siuksles ispyle forume.
Nematau, kad ji noretu kazka pakeist...
Tiesiog atsikrato savo brudu, ir taip ta bruda kitiems perduoda.
Ji net nesistengia tvarkytis su savim...
Kazkodel man toks ispudis, tikiuosi, kad as klystu, ir matau ne taip, kaip yra istiesu...

vaikas nei geras nei blogas - tiesiog samoningai nieko blogo man nedaro, nevaro, nesukelia tycia kazkokiu problemu. bet - melagis ir "dar koks", tiesiog jo tokia natura, tai nera kazkas specialiai man blogai daroma.
beje is visu pasisakiusiu moteru tik viena gyvena kartu su vyro vaikais (aciu jai uz pasisakyma), o kitos tik mato kokia as bloga, bet pacios tokioj situacijoj nera gyvenusios. jei mylite savo vaikus, nereiskia kad taip pat myletumete svetima.
pas psichologa nueiti as ne pries, aciu ir uz si patarima, jei nueisiu - galesiu trumpai parasyti ka sake.
o purvo ir siuksliu forume manau yra kur kas daugiau negu kad as cia pilstau - visa, ko norejau tai tik pasisneketi su moterimis, jei tik yra gyvenanciu taip pat ir kaip jos ta reikala sprendzia, galbut rado kazkokiu budu su vyro vaikais bendrauti ir pan., gal rado budu pozityviau matyti situacija. siuksles pilstyti ir as moku, bet del to tingeciau rasineti.