gyvenam su vyro vaikais

Jus ne dėl tos piemenės turit galvoti apie išėjimą, o dėl savęs paties, savo ramybės ir savo vaiko ramaus miego. O šiaip turbūt kolkas dar nesat tam pribrendus ir padėtis nėra tokia nepakenčiama, nes namas gražioje vietoje Jums atsveria visus patiriamus nepatogumus.
Mano supratimu labai jau pas Jus siauras gero diedo supratimas. Ramumas, mokėjimas apie puodus pasisukioti ir drabužėlius sulankstyti - tai tik maža dalelė gero diedo apibūdinimo. kelkit aukščiau kartelę
Papildyta:




O tai ką jai dabar daryti?.... Šokti pagal tamstos dūdelę? Kas jau Jus čia tokia?

Aš nedūduoju, o ka daryti jau pasiuliau, nes to ir klause. dar neaiskumu?

ramybe sakai butina? nebutina. Nes ramybei gauti, tau buvo pasiulytas variantas.

Nea... neaiškumų daugiau nėra, su Jumis ir taip viskas aišku. Tik vat apmaudu bus, jei ir kiti pradės tokiu komandirsku tonu kaip tamsta dalinti pasiūlymus, tai greitai iš vis niekas nebedrįs daugiau prašyti tų patarimų, skyrelis ir taip vos kvėpuoja.

Man neaktualu.
Jums geriau, kai tokių nesamonių klausinėja bile kad butu ka parasinet, tai pati tuo ir uzsiimkit, gaivinkit, kol paskutinio atodusio neisleido

Skaiciau tavo istorija. Mano situacija siek tiek panasi, bet ir skirtinga. As dar pastoviai negyvenu su savo draugu, bet daznai praledziam kartu laika. Draugas turi du vaikus is pirmos santuokos, 10 ir 12m., jie gyvena kartu su juo. As pati esu tvarkinga ir savo vaikus mokinu tvarkos - susitvarkyti zaislus, knygas, drabuzius. Kol kas mums neblogai sekasi. Jo vaikai labiau atsipute, nes ju motina vis eidavo paskui juos ir viska darydavo. Persirengineja, tai numeta savo senus drabuzius vidury kambario, pasiima naujus, tuos perlipa ir nueina. Arba zaidzia antram aukste, paskui nulipa i pirma, visur visko primeto...As issakiau ju tevui, kad man tai visiskai nepriimtina ir kazka reikia daryti su tuo. Tai dabar jis liepia viska savo susirinkti is pirmo auksto ir nesti i savo kambarius, kad bent svetainej butu tvarka. Penktadienis- tvarkymosi diena. Tada abu vaikai turi tvarkytis savo kambarius. Berniukas susitvarko greitai, o mergaite (10 m.) gali knistis visa diena ir rezultato ner. Ateinu, sakau, jau susitvarkei, sako, taip. Paziuriu- jokio rezultato. Tada sakau- as nematau, kad tu butum tvarkiusis. O ji man i akis vos ne rekia, kad tvarkesi. As stengiuosi valdytis ir sakau: gerai, kad tvarkeisi. Ir uzdarau duris is kitos puses, kad nematyciau betvarkes. Kartais pagalvoju, ko cia man nervuotis, jei jai paciai gerai? Buna, sutvarkau jos kambari viena arba su jos tevu. Aprenkam siuksles, isplaunam grindis, pakeiciam patalyne, sutvarkom drabuzius. Bet ideali tvarka trunka ne ilgiau kaip kelias dienas- toliau vel tas pats jovalas. Na, ir ka moteriskes man patarutmet? Kovot su ja, bandyt lenkti, pasidaryti jo "priese", ar viska palikti taip ir nuleisti, tegul zinosi?

sudaryti dienotvarkę - atliktinų darbų sąrašą.

Kartu su tėčiu ir mergaite susėsti ir aptarti. Aiškiai išdėstyti, ko jūs iš jos tikitės ir leisti mergaitei išsakyti savo nuomonę, t.y. rasti kompromisą.

Pradžioj įrašyti kelis namų ruošos darbus, kurie apsiribotų josios kambariu, vėliau įtraukti galbūt kambarinių augalų priežiūrą, naminių gyvūnų ( jei tokie yra) priežiūrą. Svarbu proto ribose ir po truputį pripratinti

Patarti čia kažką yra beprasmiška, nes vis vien darysite taip, kaip atrodys pačiai teisingiausiai. Tad galiu pasakyti tik kaip aš elgčiausi. Paprasčiausiai nesikiščiau, ne mano daržas, ne mano pupos, tuo labiau, kad negyvenat ten pastoviai, o tik dažna viešnia esate. 10 metų aš irgi nebuvau iš pačių tvarkingiausių, bet su mama taip ir likome geriausios draugės. Mintį pagavote?

Kas jums ten, namai, kad leidžiat sau svetimų namų svetimo kambario duris uždarinėt/atidarinėt kada patinka? Gal pas draugus užsukus irgi taip elgiatės? Nučiuožus jau visai moteriškė.

vaikas pats nesusipras būti tvarkingu, arba mokosi iš šalia esamų pavyzdžių arba yra mokinamas.
Santykius su tėvais ar patėviais gadina kaip yra mokinama. Mano mamai taip pat pritrūkdavo kantrybės ir maža mergaitė būdama turėjau mąstyti kaip ji, t.y. suaugusi. Kova nebyli buvo tol, kol neatsigulė močiutė į ligoninę ir visa nuomų ruoša nepergulė ant tėčio pečių. Draugiškai kartu susitarėm, išmokino teisingai grindis plauti ( keistai skamba, ane? ). Tiesiog tėtis turėjo daugiau kantrybės ir be įvairiausių negatyvių epitetų pasiekė tikslą.

na, bandom mąstyt logiškai. Jei tai viena ir nuolatinė tėčio draugė, tai kodėl ji, kaip suaugęs žmogus negali prisidėti prie vaikų auklėjimo? Daržely, mokykloj svetimos tetos ar kaimynės-geradarės dar daugiau auklėja, ar kuri nors savo vaikams liepiam neklausyt?

Reikia mokėt auklėt, kad galėtum auklėt. Neveltui ne bet kas darželiuose ir mokyklose dirba.
Aš šioj situacijoj buvau VAIKO pozicijoje, gan senokai, bet ne tame esmė. Visoms skaičiusioms, skaitančioms ar skaitysiančioms galiu pasakyt tik tiek - jeigu pati pradedat konfliktą su vaiku, būkit pasirengusioms visiškai kapituliacijai Vyras neapsikentęs vaikų tikrai nemes, tikrai. Jam vaikas pradės zyzt, kad taip ir anaip blogai su juo elgiamasi, galbūt kažką hiperbolizuos, norėdamas daugiau gailesčio ištraukt, taps apatiškas, nenorės niekur su šeima (o ypač naująją reguliuotoja) dalyvaut. Vyras imsis veiksmų, o kas bus tokiu atveju atmesta iš šeimos manau jau aišku. Mano gyvenime jau du kartus pasiteisino, taip tiesiog yra.