Čirp,
Sunki ir skaudi tema.
Mano vyras gyvena su mano vaikais ir turime vieną bendrą.
Nedega jis begalime meile mano vaikams, aš tą matau, vaikai tą jaučia, bet jį gerbia, nes matyt turi už ką.
Bandė jis joms kažką pasakyti, bet tuoj buvo pastatytas į vietą tokiu pareiškimu :" ne tu čia pirmas ir ne tu paskutinis, tu mums ne mama ir tu mums neaiškinsi". Aš nesikišau. Kai jam kas nepatinkdavo ir jis sakydavo man, aš liepdavau eiti ir aiškintis pačiam, nes aš tikrai ne tarpinė stotelė, kur visi išlipę gali skundus pateikti ir tikėtis, kad aš juos išspręsiu.
Metai bėgo, meilė tikrai neatsirado, o su pagarba, tai jau kas kita.
Kad ir vakar, vyresnioji mūsų grįžus atostogom į LT jam sako, Sergejau, ale tu geras patėvis buvai..... ir jie iki išnaktų kalbėjosi.
Reikia pagalbos, nesvarbu ar finansinės ar fizinės, mano panelės kreipiasi į jį.
O, kaip čia kitos piktinasi vyru, kad jis už sūnų vonią šveičia, tai oi kiek kartų už savo panas ir šveičiau ir valiau ir puodukus iš kambarių į virtuvę nešiojau ir dėl jo paimto kompiuterio, nors jos paėmė, jas gyniau
O temos autorei noriu palinkėti kantrybės ir vilties.
Viskas bus gerai, tik truputį pastangų ir šiek tiek noro suprasti paauglį