QUOTE(Limour @ 2010 09 02, 15:28)
Laikas visagalis... jis gydo... gydo tikrai. Bet... jis nepagydys, jei nepadėsite sau. Atsakymo į klausimą Kodėl? nėra, tad kam save graužiate iš vidaus? Priimkite tai kaip likimo smūgį, po kurio privalote atsitiesti.... Vardan savęs, vardan vyro, vardan dukters, vardan mamos... vardan kito, net nepažįstamo žmogaus, kuriam galbūt būsite reikalinga...
Sutinku, kad yra skirtumas, kai vaikelis serga (kaip mano Rūta) ir kai jo netenkate staiga. Bet... gal tai tiesiog likimas, kuris Jums buvo būtent toks. Pasistenkime mąstyti filosofiškai... kad kiekvienas praradimas atveria begalę kelių į naujus atradimus. Tik jų ieškokime.
Apkabinu Jus stipriai stipriai......
Sutinku, kad yra skirtumas, kai vaikelis serga (kaip mano Rūta) ir kai jo netenkate staiga. Bet... gal tai tiesiog likimas, kuris Jums buvo būtent toks. Pasistenkime mąstyti filosofiškai... kad kiekvienas praradimas atveria begalę kelių į naujus atradimus. Tik jų ieškokime.
Apkabinu Jus stipriai stipriai......
aciukas jums Limour uz palaikyma...gal jus ir teisi,bandau tikrai bandau su tuo susitaikyti tokiu skausmingu ir ziauriu likimu...gal dar laiko per mazai,net nezinau ka galvoti...zinot kai gime dukra labai dziaugiausi kad turi dukryte,o kaip gime sunelis tai man buvo kaip stebuklas nes galvojau kad vel bus mergaite,musu seimoje nera berniuku...vien tik mergaites...nesitikejau kad pas mane bus sunelis,labai juo didziavausi...net nemoku apsakyti koks mane siejo rysys su juo...bet jis man buvo visas gyvenimas...gal todel taip sunku susitaikyti...bandau pradeti gyventi isnaujo net vel pastojus buvau,bet deja persileidimas...gal nelemta daugiau vaikeliu tureti o gal dar anksti...apkabinu jus stipriai