Todel trumpai pasakysiu, kad vaikelį planuoti pradejome iškart po vetsuvių, uztaikydavome ant kiekvienos ovuliacijos, matavau BT, dariausi OT ir t.t. tačiau rezultatu nebuvo pirma pusmetį... Tada sekė teigiamas testas ir netrukus persileidimas... Po to dar pusmetis bandymu ir tyrimų... Tačiau rezultatų nė kvapo... kovo mėnesį kreipiausi į vaisingumo specialistą V. Klimą. Peržiūrėjęs mano savarankiškai pasidarytus tyrimus, pradėjo darbą
Bet greitų rezultatų nebuvo. Tik aplinkinių komentarai ir raginimai: "kodėl dar nėra vaikų?", "ko tempiat?", "nepamiegok vieną naktį ir greitai atsiras"... Viskas tik skaudino širdį ir po truputi pradėjau vengti nėščiųjų ir vaikų gatvėse, pas draugus, kad tik kuo mažiau akis badytų... Pyktį kėlė "netyčia" pastojusios draugės ir t.t. Mėnesis sekė mėnesį, kol rugpjūčio viduryje, likus trims dienoms iki mėnesinių, pajutau, kad mane pykina... ryte, vakare, diena... Neleidau sau įsisvajoti, nes eilinį kartą žemai krisčiau... Kadangi leidausi pregnylį, tai testai ir taip buvo teigiami, tik jie su diena vis silpnėjo... bet kitą dieną po pykinimo, pamačiau, kad lyg ir ryškesnis??? bet neleidau sau įsisvajoti toliau... vėl toliau pykina... vėl skaičiuoju valandas iki ryto ir pagaliau pasidarau dar vieną testą- taip jis ir vėl ryškesnis nei vakar
aš pagaliau nėščia 
džiaugsmui nebuvo ribų, bet viską temdė nerimas, ar viskas tvarkoje. Nuolat dariausi hcg tyrimus, jie buvo puikūs. Klimas net 5 savaitėje pamate taškiuką reiškia nėštumas gimdoje bet džiaugsmas truko neilgai šeštą savaite prasidėjo tepliojimas, klimas skiria progesteroną, bet tepliojimas nesiliauja... ir mano didžiausiam siaubui išgirstu, kad mano hcg rezultatas nepakilo reikiamo lygio, o po keliu dienu netgi nukrito dvigubai... O tai reiškia 100% nesivystantį... negaliu apsakyti kaip jaučiausi... nebenorėjau ir nebuvo reikalo eiti pas Klima, nutraukiau prog.(didelę trijų tablečių per d. dozę), kas net ir normaliam nėštume beveik visada sukelia persileidimą, pykau ant viso pasaulio, ir kaljaną traukiau ir alkoholio neatsisakinėjau per pasisedejimus- o kam? juk teliko laukti, kol pradėsiu kraujuoti, kol pradės valytis 
Na bet atėjo laikas ir pas Klimą apsilankyti- kodėl nesivalo pasižiūrėti... Atsigulu ant stalo, jis žiūri echo... sako "va gi kaip gražiai širdutė plaka" 
man širdis į kulnus nuėjo, nepatikėjau, kol nepamačiau-dar davė ir paklausyti... Mano galvoj tik sukosi mintys kaip taip gali būti??? Pasirodo vienintelis paaiškinimas, kad laboratorijos klaida... 
jie manęs atsiprašė... Vėl pradėjus gerti progesteroną vėl pradėjo teplioti, bet kai pamatydavau savo mažutės širdutę, įgaudavau pasitikėjimo ir vėl laukdavau kitos savaitės, kito vizito... taip slinko mėnesiai... per tą laiką persirgau ir pasinuodijimu ir virusu(temperatūra pakilo iki 40 C) ir gulėjau porą savaičių su gresiančiu persileidimu, dėl gimdos spazmų... paskutinėmis dienomis, jaučiausi puikiai, visai nenorėjau gimdyti, nes be galo patiko būti nėščiai. Jokių požymių nejutau, kartais pakietėdavo pilvukas, kaip ir visą nėštumą. Kol miegu ir jaučiu kaip kažkas teka per kojas... Nu sapne galvoju, negi vandenys??? Staigiai išsibudinau ir pasičiupinėju, tikrai šlapia, bekvapis, nu tikrai neapsisiusiojau... ir lovoje balutė... Buvo balandžio 21d. 2:30 val nakties. Galvoju, jei tai buvo vandenys, tai turi būti ir reguliarūs sąrėmiai... Ir pajutau kaip netrukus atėjo skausmingas apie 1 min. trukmės sarėmis. Po 7 minučių dar vienas ir dar vienas ... Sąrėmiai labai skausmingi, ilgi...Jau miegoti niekaip, tik visa įsitemdavau ir laukdavau kol praeis... 7 val žadinau vyrą. Greitai susiruošėm ir į Antakalnį. Priėmime pilna žmonių, tai aš tyliai sakau jiems: man atrodo man nubėgo vandenys ir reguliarus sąrėmiai jau beveik 7 valandas... seselė užšaukė, kad čia su vandenim ir be eilės praleido i kabinetą. Ten matuoja toniukus, tada po mano pasakojimo, pasake, kad tai gal tu apsimyžai, o ne vandenys nubėgo!!!pasodino ant kėdės. Jau tikiuosi bent 8 cm kaklelio atsidarymo, po tokių ilgų ir skausmingų sąrėmių... labai skaudžiai atstumė vaiko galvytę, jokie vandenys nebėgo, sako pūslė čiuopiasi, apsimyžai vaikeli... važiuok namo ir negrįžk kol sąrėmiai nebus bent kas penkias minutes. O paklausus kiek kaklelis, sako 2 cm!!! Man kojos rankos nusviro... po tiek kančių tik du cm...tai tyliai pro duris ir namo... Namie atsiguliau, bandau nusnausti, nes visa naktis nemiegota, bet per tuos sąrėmius nieks nesigauna, jie per ilgi ir per skaudūs, kartojasi kas 7-6 minutes . taip prasikankinu visą dieną, per sarėmius spaudžiu kumštį, nejudu ir laukiu kol praeis... ateina vakaras, nutariu, kad reikia padaryti vakarienę šaltibarščius. Tai taip ilgai dar nesu pjausčius. Kol tarp sąrėmių tai greitai pjaustau, bet tik užeina susiriečiu prie stalo ir net kvėpuoti pamirštu iš skausmo... Sarėmiai kartojasi kas 5 minutes. Dar nutariau, kad reikia nunešti lavinimo kilimėlį į taisyklą(kieme), nes jei pagimdysiu, nebus kada vėliau...
suvaikštau, gatvėj per sąrėmius sustoju eiti ir kvėpuoju...(įdomu, ką žmonės pagalvojo Apie 19 val vakaro atėjo mama su sese vakarienės. Pasiūliau sužaisti domino, kad mintis nukreipčiau, tik vis labai norėdavau, kad nebūtų sąrėmio per mano ėjimą, nes net kauliuką sunku laikyti būdavo apie 9 val. Išeina svečiai, likom dviese su vyru. Sarėmiai kartojasi kas 3 minutes, tarp jų vaikštau po kambarį(girdėjau, kad vaikščiojimas padeda kakleliui atsidarnėti) o per sąrėmį sustingdavau ir spausdavau kumščius. Vyrui sakau, kad aš nebegaliu, važiuojam į ligoninę, man dzin jei vėl durne išvadins, nes tarp sąrėmių jau nebeliko nė trijų minučių... Šiaip ne taip atvažiavom, buvo 23 val., paguldo matuoti toniukų, pusvalandžiui, tada pasisodina ant kėdės ir jau galvoju, kad tikrai bus 9 cm atsidarymas. Išgirstu, kad 1,5 cm !!! kai ryte 2 cm buvo... Norisi verkti pykstu, bet nieko padaryti vis tiek negaliu
Mane guldo į gimdyklą, sako gimdymo pradžia nieko daryti nereikia
Kol persirengiu, praramstau tualeto sienas per sarėmius, šiaip ne taip nueinu į gimdykla. Buvo vidurnaktis. Man suleido vaistukų, kad galbūt galėčiau nusnausti bent kelias valandas, nes rytoj reikės dirbti. Paklausus, kokio stiprumo mano sarėmiai, sako silpni ir aš čia visai nesikankinu, nesvarbu, kad jau para sarėmiauju. Vyrą išsiunčiau namo miegoti, o man pradėjo veikti vaistai, pradėjo darytis taip gera, tirpti, jaučiu sarėmius, bet jie nebeskausmingi, galima snausti truputi, kad ir virš galvos garsiausiai paleisti vaisiaus tonai, kad ir akušerės gimdykloj garsiausiai apkalbinėja gydytojus ir pletkina
Man dzin, nes man daug mažiau skauda, galima tiesiog gulėti
Tik gaila, kad tai truko ne ilgai, 2 val nakties pajutau, kad vel sarėmiai sustiprėjo, vėl tokie patys kaip prieš tai, vėl kankinuosi
7 ryto ateina gydytoja, ir matuoja kakleli
4 cm
tai bent pasiekimas
bet jau buvo galima nuleisti vandenis. Nuleidus, sarėmiai sulėtėjo(kas 15min. ), o apie 8 val sudažnėjo kas kelias minutes
Pasikeitė pamaina, nauja gydytoja klausia, ar norėsiu apidiūro. Klausiu, kiek dar manęs čia laukia, kokio stiprumo mano sąrėmiai, jinai ,mykia ir išbėga paklausti ar iš viso anesteozologė galės padaryti tarp dviejų cezarių, kai ji grįžta, mano sąrėmiai paėmė viršų ir aš išstenu, kad reikės man to epidiūro ir greičiau 
Tuo metu jau buvo sunku ir atsimerkti iš skausmo. Gydytoja liepia nieko man neduoti tegu stiprėja sąrėmiai ir paruošti epidiūrui: sulašinti 3pūsles skysčiu, (viena bėga pusvalandi). Vyras atvažiavo 8:30 val. Tuo metu aš jau nesugebėjau ištarti nė žodžio tik iš paskutinių jėgų pakėliau kelis pirštus vietoj labas. Sarėmiai man jau nebepraeina, tik pradeda silpnėti ir vėl naujas, man keičia dar tik antrą pūslę. Užsimerkusi kenčiu, nors jau nebegaliu
Kol galų gale liepia GREITAI eiti ant gimdymo stalo, kad suleistų epidiūrą. Vien kol atsisėdau, man atsijungė smegenys iš skausmo, o dar eiti
atsistojus pajutau: per sarėmį aš jau stumiu
viskas, jau gimdau, bet mintyse sugalvojau, kad jai jie sužinos, kad stumiu, tai nebeduos epidiūro, tai tada dariau taip: stengiausi EITI, NESTUMTI, ir NEPARODYTI kad noriu stumti
tuo tarpu jos rėkia ant manęs, kad neina susišnekėti, ir t.t.užlipus ant gimdymo stalo viskas taip nesibaigė: jos liepė ATSISĖSTI! Pasijutau kaip ant kuolo pamauta, bet tai dar ne viskas, jos liepe neįsiremti ranokmis o suglebti ir dar nejudėti
atrodė neįmanoma... Bet padariau... kai pradėjo veikti epdiūras aš jau atsiguliau ant nugaros visos rėksnės bebambėdamos išėjo, liko tik akušerė... Aš pagaliau atsimerkiau... nes skausmas rimo 
ir jai sakau: man rodos jaučiu spaudimą... jinai duok pažiūrėsiu: ir jau galvytė čia pat, gimdo staigiai visi sulekė, apsirengė, ir liepia stumti... O as nebejaučiu jokio skausmo, kaip dabar sėdėčiau, stumiu kaip išmanau, o jos rėkia, kad nestumiu is viso 
. Pradėjo skiesti man lašeline, kad jausčiau sąrėmius, bet nieko, nieko nejaučiu, gal tik kaip kai po truputi slenka vaikiukas. Įsirėmė galvytė, pajutau kaip degina, liepia nestumti ir įkerpa. Tada Dar vienas pastūmimas(gydytoja jau su ranka ant pilvo padėjo išstumti) ir mažoji jau ant stalo, pradeda verkti. Mažutėlė, gražutė, išskėstom rankytėm su daug juodu plaukučių. Padėjo ant pilvo, o ji žiūri tom tamsiom akim i mane ir tėtį, glostinėju jai rankytę ir negaliu patikėti, kad čia mano stebuklėlis, mano mažutė, kuri spardėsi, kuri per stebuklą išgyveno, mūsų kūrinėlis... Tuo metu gydytoja stūmė per pilvą placentą o akušerė traukė už virkštelės. Per visą džiaugsmą kaip per rūką girdėjau, kaip gydytoja bambėjo, kad blogai stūmiau
Nors visa laika kankinausi ir gimdžiau tyliai, neišleidau nė garso, neatsikalbinėjau, dariau ką liepė, kiek turėjau jėgų...Iš viso mano gimdymas truko 33 val. Pagimdžiau balandžio 22 d. 11:14 val. Dvi nemiegotos naktys ir pusantros dienos kančių Bet viska atperka ta mažutė, kuri tyliai snaudžia šalia, dėl jos ir kiekvieną dieną galėčiau iš naujo gimdyti Kad tik ji būtų laiminga, kad tik būtų su mumis
