Dukrytei 5 metai. Ji nuo pat gimimo buvo verksniukė. Kas negerai - tuoj į ašaras. O progų pravirkti atsiranda daug. Kolektyve linkusi vadovauti ir dominuoti. Auklėtoja pasakoja, kad darželyje žaidžia su berniuku, kuris grupėje yra lyderis, tai ten pradedant meile, baigiant neapykanta. O kai supyksta, net virpa visa. Neseniai buvom kaime, ji ten viena tarp suaugusiųjų. Kažko supyko ant tetos, tai kai rėžė - kvaila tu, sako, durnelė. Ot tai gėda buvo :-[
Dabar laukiam sesutės, stengiuos nieko neslėpti, aptarti, bet ties šia tema nekoncentruoti dėmesio. Auklėtoja sako, kad pastaruoju metu tapo ypač jautri. Ir pati tai pastebiu. Sunku jai su savo emocijom susitvarkyti.
Tai pasimetusi visa, nežinau, kaip su ja ar griežčiau, ar švelniau. Vienas gydytojas sakė, kad tai nuo gimimo ir tai yra liga. Neatsimenu kaip vadinasi. Bet jei neurologė būtų pastebėjusi 18 mėn., buvo galima pagydyti. O gal tai pavasaris, vitaminų stoka, o gal pavydas ateinančiai sesutei ???
Oi KIVI maniskei lygiai tas pats,tik va musu sesute neseniai gimus. Nebegaliu susikalbet su dukra ir neklausyt eme ir atsikalbinet.Ir jautrumas neispasakytas,labai verkia daznai. Na mes pradejom vaiksciot pas psichologe poliklinikoj.Tik va idomu kaip tie psichologai dirba su vaiku,ar tik isklauso,ar ir pataria ka nors? Nes mus bent jau pirma karta labai klausinejo ir viskas.
Oi KIVI maniskei lygiai tas pats,tik va musu sesute neseniai gimus. Nebegaliu susikalbet su dukra ir neklausyt eme ir atsikalbinet.Ir jautrumas neispasakytas,labai verkia daznai. Na mes pradejom vaiksciot pas psichologe poliklinikoj.Tik va idomu kaip tie psichologai dirba su vaiku,ar tik isklauso,ar ir pataria ka nors? Nes mus bent jau pirma karta labai klausinejo ir viskas.
Mamulia. o tai jūs iš pirmo pas terapiautę kreipiatės? Aš ir galvoju pas psichologą apsilankyti, tik kažkaip vis laiką tempiu. Vis norisi tikėti, kad gal prisigalvoju ir nėra taip baisu kaip atrodo. Kita vertus, noriu, kad ateity nepasigailėčiau dėl savo neryžtingumo, tai vat 
Ačiū, mamulia
Ačiū, mamulia
Siuntima gavau is pediatres musu. Reiks lankytis dabar karta per savaite. Jeigu noretum pasikalbeti apie tai ne viesai,rasyk asmenine.
žinokit, mano vyresnėlei irgi tas pats, nežinau, ar aš nėštumo metu buvau nervinga, ar ką, bet ji pernelyg jautri ir jau tuoj bus jai 6 metai, o dažnai verkia, jau neapsikentusi jai pagrasinu diržu, nu, kiek galima tokiai didelei verkt :, bandau įaiškinti, bet kol kas rezultatų nedaug. Pastebėjau, kad pas mus visas tris tai būdinga vyresnėlėms, kažin, kaip tai susiję ???
, bandau įaiškinti, bet kol kas rezultatų nedaug. Pastebėjau, kad pas mus visas tris tai būdinga vyresnėlėms, kažin, kaip tai susiję ???
mano panasios problemos: dukryte jautri, nervinga. As isitikinus, kad tai tik del demesio stokos. Suauge tokie uzsieme... Gal reiketu pabandyti kokiomis pareigomis uzkrauti? Bet kai laiko stoka, stengiuosi greiciau pati visus darbus atlikti, truksta kantrybes...
moteriskes, visu pirma apsiraminkit pacios 
pas psichologa kreiptis nedelskit. tokie dalykai savaime niekada nepraeina - tik uzsislepia, o paskui dar sunkiau issiaiskinti neuroziu priezastis buna.
as ne psichologe, bet is patirties stai ka galiu patart.
bet net ir vaikstant pas psichologa, neurologa ar pan. nereikia galvoti, kad tai liga. zinoti reikia, jei tai is tiesu liga, bet nereikia nuolat apie tai galvoti ir dar vaikui kalbeti - tu sergi, tavo liga tokia ir tokia. tada visam gyvenimui uzsifiksuoja, kad stai as ligonis, vargsas, kad man daugiau galima arba kad man daug ko negalima ir pan. apie psichologines problemas reikia kalbeti su vaiku - kuo daugiau, tuo geriau, kartu aiskintis, kaip is ju issikapstyti, kokiu gudrybiu susigalvoti, kad sudetingose situacijose neprarasti savikontroles ir t.t. bet neisikalti nei sau nei vaikui, kad tai LIGA. nes tai veikia kaip problemu pateisinimas ir neskatina ieskoti iseities.
ka mano psichologe? gerb. Konsultante ???
pas psichologa kreiptis nedelskit. tokie dalykai savaime niekada nepraeina - tik uzsislepia, o paskui dar sunkiau issiaiskinti neuroziu priezastis buna.
as ne psichologe, bet is patirties stai ka galiu patart.
bet net ir vaikstant pas psichologa, neurologa ar pan. nereikia galvoti, kad tai liga. zinoti reikia, jei tai is tiesu liga, bet nereikia nuolat apie tai galvoti ir dar vaikui kalbeti - tu sergi, tavo liga tokia ir tokia. tada visam gyvenimui uzsifiksuoja, kad stai as ligonis, vargsas, kad man daugiau galima arba kad man daug ko negalima ir pan. apie psichologines problemas reikia kalbeti su vaiku - kuo daugiau, tuo geriau, kartu aiskintis, kaip is ju issikapstyti, kokiu gudrybiu susigalvoti, kad sudetingose situacijose neprarasti savikontroles ir t.t. bet neisikalti nei sau nei vaikui, kad tai LIGA. nes tai veikia kaip problemu pateisinimas ir neskatina ieskoti iseities.
ka mano psichologe? gerb. Konsultante ???
nu, nežinau...gaila, kad čia nepakonsultuoja psichologė, bet mano vaikų tėvas, kai pasakiau jam, kad vienai reikia logopedo, kitai Lor, o gal dar ir chirurgo ir t.t., neblogai yra pasakęs"normalios mergaitės, nesikabinėk prie jų, neieškok ligų, kurių nėra" :
pas gydytojus nueiti - nereiskia ligu ieskoti. juk visu pirma su pediatru tariesi. jis be reikalo nenusius. o jei ir pasirodys, kad reikalo ner, tai blogiau tikrai nebus. vis kazka suzinosi naujo apie tuos dalykus.
o vyru poziuri i rupinimasi sveikata mes zinom. as irgi niekad nemegau eiti pas gydytojus, tik kai jau visai blogai, tik tada. bet reikia keisti poziuri i medicina. visi puikiai suprantam, kad ligu profilaktika ir ankstyva diagnostika uzkerta kelia nugriztamiems procesams organizme ir psichikoj.
labiausiai man patiko senoves kinu poziuris i medicinine prieziura. tenai, pasirodo, mokedavo gydytojams atlyginima tik tol, kol niekas neserga. va tokia medicina turi buti!
(sorry, kad biski nebe i tema pavariau)
o vyru poziuri i rupinimasi sveikata mes zinom. as irgi niekad nemegau eiti pas gydytojus, tik kai jau visai blogai, tik tada. bet reikia keisti poziuri i medicina. visi puikiai suprantam, kad ligu profilaktika ir ankstyva diagnostika uzkerta kelia nugriztamiems procesams organizme ir psichikoj.
labiausiai man patiko senoves kinu poziuris i medicinine prieziura. tenai, pasirodo, mokedavo gydytojams atlyginima tik tol, kol niekas neserga. va tokia medicina turi buti!
(sorry, kad biski nebe i tema pavariau)
| QUOTE |
| Oi KIVI maniskei lygiai tas pats,tik va musu sesute neseniai gimus. Nebegaliu susikalbet su dukra ir neklausyt eme ir atsikalbinet.Ir jautrumas neispasakytas,labai verkia daznai. |
Gal padetu musu patirtis?
Kai gime musu trecioji, su vyru nusprendem, jog karta per savaite kiekviena ish vyresneliu praleis kazkiek laiko su vienu is tevu. Vienas su vienu bendravimas.
Tai gavos taip: antradieniais as su vyresnele eidavau i lavinimo mokyklele ir pasivaikscioti, vyras su viduriniaja irgi kur nors po darzelio tik dviese. O ketvirtadieniais atvirksciai.
Labai daug problemu tiesiog atkrito, atsigavo vaikai akyse...
Oj mamulia, atleisk pamirshau tiesiog kad tetis jusu negyvena kartu, ka dabar daryti? Gal vistiek postinu, ka?
Ir as ateinu i "jautriu mergyciu kluba"
Maniske labai jautri nuo pat gimimo. Mazute labai mazai ir jautriai miegodavo, vos uzsupdavau, paskui pasireiske asaru priepuoliai del kiekvieno niekniekio (nu cia mano poziuriu niekniekio :-) Kas nors nepavyko - asaros, negavo ko norejo - asaros, su vaikais susipese - asaros. Verkdavo net jeigu kate nueidavo ne i ta puse, kur jos nuomone turejo nueiti. Tragikomedija budavo kartais. Ir tas begalinis noras vadovauti. Jei nepavykdavo, tai is viso nezaisdavo...Dabar jai beveik 8 metai ir... asaru klanai baigia isdziuti. Jeigu verkia tai jau net ir arkliui butu aisku, kad tikrai verta - pavyzdziui skaityti uzdraudziau, nes netvarka kambary radau. O tokiu asarojimu kaip ir nebera. Taip kad galiu paguosti - kai jusu jautruoles prades savo poelgius apmastyti, vertinti, save su bendraklasiais lyginti ir kai galesit dviese susede pafilosofuoti, gyvenimas nebeatrodys toks slapias :-)
O analizuojant, kodel mano megica asarotoja buvo, tai prisigalvojau tokiu priezasciu:
1. Labai nervingai nestumas praejo, tevas jos nenorejo, dazani pykomes. Manau kad visai rimtai jinai tai jaute.
2. Labai gabus ir kurybiski vaikai buna jautresni nei dauguma, o jinai tikrai gabesne nei vidutinis statistinis vaikiukas
3. Auklejimo klaidos - kadangi nuo mazens viskas labai sekesi - piese graziai, dainavo, skaite anksti ir t.t., tai buvo nuolat demesio centre ir giriama. Perfekcionizmas issivyste, o sugebejimu siekti savo tikslo ir atkaklumo - nulis... Reikejo maziau girti, o mokyti siekti savo, duoti sunkesnes uzduotis.
4. Tecio nebuvimas... Is pradziu jis budavo kasdien girtas, veliau ir visai nebeliko.
5. Pykciai namie - ir tarp mamos su teciu ir tarp visu namiskiu (o musu vienu metu buvo gan daug) irgi ne i gera.
Tai va, ir dar sventa tiesa, kad jei mama laiminga, tai ir vaikams daugiau sansu tokiais patapti. Tiesiog mokomes gyvenimo dziaugsmo.
Maniske labai jautri nuo pat gimimo. Mazute labai mazai ir jautriai miegodavo, vos uzsupdavau, paskui pasireiske asaru priepuoliai del kiekvieno niekniekio (nu cia mano poziuriu niekniekio :-) Kas nors nepavyko - asaros, negavo ko norejo - asaros, su vaikais susipese - asaros. Verkdavo net jeigu kate nueidavo ne i ta puse, kur jos nuomone turejo nueiti. Tragikomedija budavo kartais. Ir tas begalinis noras vadovauti. Jei nepavykdavo, tai is viso nezaisdavo...Dabar jai beveik 8 metai ir... asaru klanai baigia isdziuti. Jeigu verkia tai jau net ir arkliui butu aisku, kad tikrai verta - pavyzdziui skaityti uzdraudziau, nes netvarka kambary radau. O tokiu asarojimu kaip ir nebera. Taip kad galiu paguosti - kai jusu jautruoles prades savo poelgius apmastyti, vertinti, save su bendraklasiais lyginti ir kai galesit dviese susede pafilosofuoti, gyvenimas nebeatrodys toks slapias :-)
O analizuojant, kodel mano megica asarotoja buvo, tai prisigalvojau tokiu priezasciu:
1. Labai nervingai nestumas praejo, tevas jos nenorejo, dazani pykomes. Manau kad visai rimtai jinai tai jaute.
2. Labai gabus ir kurybiski vaikai buna jautresni nei dauguma, o jinai tikrai gabesne nei vidutinis statistinis vaikiukas
3. Auklejimo klaidos - kadangi nuo mazens viskas labai sekesi - piese graziai, dainavo, skaite anksti ir t.t., tai buvo nuolat demesio centre ir giriama. Perfekcionizmas issivyste, o sugebejimu siekti savo tikslo ir atkaklumo - nulis... Reikejo maziau girti, o mokyti siekti savo, duoti sunkesnes uzduotis.
4. Tecio nebuvimas... Is pradziu jis budavo kasdien girtas, veliau ir visai nebeliko.
5. Pykciai namie - ir tarp mamos su teciu ir tarp visu namiskiu (o musu vienu metu buvo gan daug) irgi ne i gera.
Tai va, ir dar sventa tiesa, kad jei mama laiminga, tai ir vaikams daugiau sansu tokiais patapti. Tiesiog mokomes gyvenimo dziaugsmo.
