QUOTE(ankata @ 2014 02 13, 19:35)
as tai siulyciau dar baznyciai isivesti ir kriksto kursus.
Beje, kai kur ir yra. Tėveliams ir krikštatatėviams. Nes kad ir ką kalbėtumėt, ne tokios ir mažos dalies pasiryžusių jais tapti supratimas apie krikštatėvių pareigas, o ir apie patį krikštą yra labai menkas. Pakrikštija "kažkodėl, nes visi taip daro", o paskui deklaruoja, kad jiems nei įdomu, nei priimtina ko ta Bažnyčia moko (nors patys kai tik krikštu į ją įvesdina). Su santuoka kartais nutinka panašiai. Čia šiaip nepiktai ir ne pamokslaujančiai, bet supraskit - sakramentai yra teikiami Bažnyčioje, todėl visiškai natūralu, kad ji nustato ir normas kaip jiems ruošti. Nepriimtina, nesirenkate, juk yra CMB, rotušės, nori, kad ir prie jūros dabar surašo... tiesiog Bažnyčia iš savo pusės stengiasi daryti bent kažką, kad žmogus priimtų sakramentus turėdamas bent kiek rimtesnį supratimą apie juos. Ar norėsit išgirst, ar ne - atskiras klausimas, bet jei nesinori, gal tikrai verta permąstyti - kodėl tuokiuosi Bažnyčoje, bendruomenėje, kurios normos man nepriimtinos. Juk tai santuoka - brandus žingsnis. Laisvas galų gale.
Ir kursai yra ne tam, kad sužadėtinius pakankinti ar iš jų pasipinigauti. Jie yra visų pirma dėl pačių sužadėtinių. Gražus konkretus laikas skirtas pasiruošimui labai svarbiam žingsniui. Iš savo patirties žinau, kad jei specialiai tam neskirsiu laiko, turbūt neskirsiu išvis, nes gyvename beprotiškame tempe, kai atsiranda begalės kitų reikalų. O čia išsipleši ir randi laiko vienas kitam (ne šeimos centrui). Ir jei eini su tokia atvira nuostata (o ne - nu ok, atkentėsiu, bet man visai nepriimtina), tikrai randi ir gražių ir naudingų dalykų. Net apie vienas kitą.

Suprantama, kas mūsų laikais esame šiauštis prieš "privaloma", bet tai nėra privaloma... Anksčiau kursų taip, nebuvo. Bet ir tikėjimo praktika kiek skyrėsi, požiūris į šeimą kiek skyrėsi. Nebuvo sielovadinės būtinybės. Dabar ji yra. Ji neapsaugo nuo skyrybų, bet būtų apgailėtina jei dėl to net nebūtų bandoma nieko daryti, nesupažindinti su jokiais "įrankiais" to išvengti. Tada reikštų, kad Bažnyčiai santuoka nerūpi. Bet jai rūpi. Todėl ir stengiasi. Nesinori veltis į kažkokius didelius debatus, bet norisi pabaigt tokiu asmeninių įsitikinu, kad jei eisi į kursus su nuostata, kad santuoka iš tiesų rūpi ir man ir Bažnyčiai (o ne su išankstine, kad čia iš manęs tik kažkas tik pasipinigaut nori, niekšai, priešai), tai tą laiką net ir nebūdamas įtin uoliu praktikuojančiu išgyvensi kaip labai gražų ir prasmingą.
Su pagyvenusiais žmonėmis sprendžiama individualiai, bet jūs juk nesat senukai. Pasiimkit ką galit iš to laiko geriausio ir gražiausio. Tai tikrai neturi būti laikas kauptis pagiežai. Tai laikas kraut "kraičio skrynias". Ką į jas savo rankom įdėsit, ką priimsit ar atmesit priklauso nuo jūsų. Gražaus pasiruošimo meto.