Meilės ir ištikimybės priesaika kaip laimės pažadas; jame - pavasario veržlumas ir rudens ramybė, vasaros palaima ir sniegynų burtai...
Kartą susitiko meilė ir draugystė. Meilė paklausė: kam žemei reikalinga Tu, jei esu Aš? Draugystė atsakė: Tam, kad palikčiau šypseną ten, kur Tu palieki ašaras...
QUOTE(Vamora @ 2010 10 08, 10:14)
Kartą susitiko meilė ir draugystė. Meilė paklausė: kam žemei reikalinga Tu, jei esu Aš? Draugystė atsakė: Tam, kad palikčiau šypseną ten, kur Tu palieki ašaras...
Kaip miela
Negaliu neidet...Paskaitykit
Skyrybos
Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: noriu tau kai ką pasakyti. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. Aš noriu skirtis - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: Kodėl?
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: Tu ne vyras!. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos
įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: tėvelis neša mamytę! Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė nesakyk sūnui apie skyrybas. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man. Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt
kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet
niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: visos mano suknelės išaugo. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti. Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą. Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: tėveli, laikas nešti mamytę. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivijo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau savo glėbyje lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną. Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį.
Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo. Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau,
kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis ištariau jai. Ji pažvelgė į mane su nuostaba.
Ar tu karščiuoji? ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs.
Staiga Rasa tartum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio. Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs. Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų mano žmona gulėjo lovoje nebegyva. Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį
Dabar bent jau sūnaus akyse aš vis dar mylintis vyras
_______________
Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!
Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsit, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.
Didžiausios gyvenimo krizės nutinka tiem žmonėm, kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sėkmės jie buvo. Tegul ši istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ką turime, kol to nepraradome. Laimingos santuokos Jums, mielieji!
Skyrybos
Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: noriu tau kai ką pasakyti. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. Aš noriu skirtis - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: Kodėl?
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: Tu ne vyras!. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos
įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: tėvelis neša mamytę! Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė nesakyk sūnui apie skyrybas. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man. Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt
kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet
niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: visos mano suknelės išaugo. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti. Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą. Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: tėveli, laikas nešti mamytę. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivijo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau savo glėbyje lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną. Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį.
Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo. Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau,
kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis ištariau jai. Ji pažvelgė į mane su nuostaba.
Ar tu karščiuoji? ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs.
Staiga Rasa tartum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio. Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs. Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų mano žmona gulėjo lovoje nebegyva. Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį
Dabar bent jau sūnaus akyse aš vis dar mylintis vyras
_______________
Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!
Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsit, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.
Didžiausios gyvenimo krizės nutinka tiem žmonėm, kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sėkmės jie buvo. Tegul ši istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ką turime, kol to nepraradome. Laimingos santuokos Jums, mielieji!
Skaiciau snd irgi facebook, liudna pasidare, vos neapsiverkiau...
QUOTE(sbo @ 2010 10 08, 13:27)
Skaiciau snd irgi facebook, liudna pasidare, vos neapsiverkiau...
Vamora, 
QUOTE(Vamora @ 2010 10 08, 12:55)
Negaliu neidet...Paskaitykit
Skyrybos
Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę.
Skyrybos
Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę.
tai tikrasis gyvenimas!!!
As ir verkiau skaitydama, todel ir idejau paskaityt... 
Didis sielvartas nebylus. Širdgėla neturi liudutojų. Dažnai guodžiamės įskaudinti smulkmenų, čirškiame it žvirbliai, bet tikra kančia panaši į oriai sklendžiantį paukštį. Vis aukštyn ir aukštyn, vis tyliau ir tyliau...
...džiaugsmo drugelis nutūpė ant nuodingos gėlės žiedo ir paragavęs jos nektaro suprato, kad plazdėti, nors piktas pasaulis nori tau nudeginti pirštus, plazdėti nepaisant visko, ką patyrei, nepaisant visų tų nuodų, kuriuos išgėrei, yra tikrasis būties žygdarbis...
A. Dainys
A. Dainys
