QUOTE(Nerinag___ @ 2010 08 20, 14:11)
gal necituojam tu visu tekstu?
Meilė - nelyginant medis: ji išauga pati, giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę ir neretai žaliuoja ir žydi net mūsų širdies griuvėsiuose. /V. Hugo/
Ar prisimenate sniego tvirtovių statymą? Iškritus lipniam sniegui mes statydavome didelę sieną. Po to, ruošdamiesi mūšiui, lipdydavome gniūžtes. Komanda, kurie pastatydavo geriausią sniego tvirtovę, paprastai laimėdavo, kadangi ta siena juos geriausiai apsaugodavo.
Gal mes lig šiol statome sniego tvirtoves, kai sutinkame naujus žmones ar praleidžiame laiką su šeima? Kiekvienas iš mūsų turi sieną, kurią pradėjo statyti dar vaikystėje. Kiekvieną kartą, kai būdavome įskaudinti, mes įtvirtindavome savo sieną, kad ji geriau apsaugotų. Dabar galime to net nesuprasti, bet priešais mus - tokios tvirtos ir aukštos sienos, kad net veržliausias draugas negali jų įveikti.
Už savo sienų galime jaustis saugūs, bet kartu, ir vieniši. Sienos pastatytos tam, kad išskirtų žmones. Kad ne taip slėgtų vienatvė, turime bent kiek pramušti savo sieną ir įsileisti žmones. Nereikia per vieną dieną sugriauti savo sienų, bet turbūt galime įsileisti bent vieną žmogų. Įsileisdami vieną žmogų po kito, suprasime, ką reiškia jaustis taip saugiai, bet kartu ir būti ne tokiems vienišiems.
Gal mes lig šiol statome sniego tvirtoves, kai sutinkame naujus žmones ar praleidžiame laiką su šeima? Kiekvienas iš mūsų turi sieną, kurią pradėjo statyti dar vaikystėje. Kiekvieną kartą, kai būdavome įskaudinti, mes įtvirtindavome savo sieną, kad ji geriau apsaugotų. Dabar galime to net nesuprasti, bet priešais mus - tokios tvirtos ir aukštos sienos, kad net veržliausias draugas negali jų įveikti.
Už savo sienų galime jaustis saugūs, bet kartu, ir vieniši. Sienos pastatytos tam, kad išskirtų žmones. Kad ne taip slėgtų vienatvė, turime bent kiek pramušti savo sieną ir įsileisti žmones. Nereikia per vieną dieną sugriauti savo sienų, bet turbūt galime įsileisti bent vieną žmogų. Įsileisdami vieną žmogų po kito, suprasime, ką reiškia jaustis taip saugiai, bet kartu ir būti ne tokiems vienišiems.
Gyvenimas turi būti įdomus, o neprasmingas...
Gyvenimas kartais nelengvas, bet galėčiau už daug ką jam padėkoti.
/William Paul Young/
/William Paul Young/
Mes taupome vandenį. Jis bėga, skaidrus ir šiltas, ant vaiko galvos, o mes
rėkiame: "Lipk iš vonios! Ar žinai, kiek kainuoja vienas kubas? "Visas
džiaugsmas pradingsta. Jis tylėdamas išlipa, šluostosi. Lieka tyla, kurioje bręsta tai, ką mes neigiame-kaip mes taupom gyvenimą. Taip kaip pinigus. Kaip elektrą. Dujas. Lygiai taip mes jau taupom jausmus - neparodome jų, nes kažkaip negražu. Arba gėda. Taip mes taupome Meilę - imdami, imdami, imdami neišdrįstame duot. Taip mes taupome ašaras. Taupome laisvą minutę. Taupom viską. Kol praeina gyvenimas, ir suprantam, jog sąskaita banke tuščia. Ir širdis. Tik širdis dar ir skauda. Netaupykime, kad nereiktų likti tuščiom saujom ir siela...
rėkiame: "Lipk iš vonios! Ar žinai, kiek kainuoja vienas kubas? "Visas
džiaugsmas pradingsta. Jis tylėdamas išlipa, šluostosi. Lieka tyla, kurioje bręsta tai, ką mes neigiame-kaip mes taupom gyvenimą. Taip kaip pinigus. Kaip elektrą. Dujas. Lygiai taip mes jau taupom jausmus - neparodome jų, nes kažkaip negražu. Arba gėda. Taip mes taupome Meilę - imdami, imdami, imdami neišdrįstame duot. Taip mes taupome ašaras. Taupome laisvą minutę. Taupom viską. Kol praeina gyvenimas, ir suprantam, jog sąskaita banke tuščia. Ir širdis. Tik širdis dar ir skauda. Netaupykime, kad nereiktų likti tuščiom saujom ir siela...
Pagyrūnai tik lygumose kalnus verčia.
Dulkė - kalno pradžia.
Dulkė - kalno pradžia.
Pamesta Fleita gailiai verkė, kad jau seniai niekas ja negroja. Pro šalį eidamas Asilas stipriai į ją pūstelėjo ir pasigirdo toks švelnus garsas, kokio per visą gyvenimą nebuvo girdėję nei Asilas, nei Fleita.Nesuprasdami kas nutiko, kuo skubiausiai išsiskyrė, gėdydamiesi paties gražiausio dalyko, nutikusio per visą jų liūdną gyvenimą.
Kiek daug mūsų gyvenime pamestų fleitų ir asilų. Daugelis taip ir lieka svetimi patys sau, slėpdami, kas esą, ir prašo meilės iš kitų, nepažįstamų, taip pat slepiančių savo tikrąjį veidą. Bet štai netikėtai - prabudimas, atsivėrimas, šviesos spindulys... Deja, toliau nieko. Nes pritrūksta drąsos. Reikia daug drąsos mylėti. Ne mažiau drąsos reikia leistis būti mylimam.
Kiek daug mūsų gyvenime pamestų fleitų ir asilų. Daugelis taip ir lieka svetimi patys sau, slėpdami, kas esą, ir prašo meilės iš kitų, nepažįstamų, taip pat slepiančių savo tikrąjį veidą. Bet štai netikėtai - prabudimas, atsivėrimas, šviesos spindulys... Deja, toliau nieko. Nes pritrūksta drąsos. Reikia daug drąsos mylėti. Ne mažiau drąsos reikia leistis būti mylimam.
Kuo ryskesne saule, tuo tamsesni seseliai. (is R.Sharmos knygos)
Kiekvienas asmuo, ateinantis į mūsų gyvenimą, atsiranda jame kaip tik tuo metu, kai mums labiausiai reikia perprasti pamoką, kurios jis atėjo išmokyti. Šis pasaulis labai išmintinga vieta, o mūsų gyvenimai klostosi pagal virtines natūralių ir, kitaip nepasakysi, nuostabių dėsnių. Mes, žmonės, manome, kad gyvenimas grįstas atsitiktiniais įvykiais ir kad tie asmenys, kuriuos sutinkame ir su kuriais bendraujame, šalia mūsų atsiranda visiškai netyčia. Didesnės netiesos negali būti. Pasaulyje nėra chaoso, tik tvarka. Nebūna jokių atsitiktinumų niekada. Gyvenimo įvykius lemia ne gera ar bloga lemtis, o išmintingas procesas, kurio paskritis padėti žmogui atskleisti tai, kas jo esybėje išties gražiausia.
Papildyta:
Saldainiai virsta cigaretėm, naiviosios tampa kekšėmis, namų darbai krenta i šiukšliadėžę. Palikimai po pamokų tampa nušalinimais, sultys - degtine, dviračiai virsta mašinomis, bučiniai - seksu.Ar pamenat, kai žodžiai "get high" asocijavosi tik su supynėmis, aukštai aukštai išsuptomis supynėmis? Kai "saugotis" reiškė dėvėti šalmą? Kai blogiausia, ką galėjo padaryti berniukai, tebuvo tampymas už kasų? Kai tėčio pečiai buvo pasaulio viršūnė, o mama buvo tavo superheroje. Didžiausi priešai buvo seserys ir broliai, lenktynės tebuvo tik iš to, kas bėga greičiausiai. Karas buvo tik kortų žaidimas, o vienintelis žinomas narkotikas - vaistai nuo kosulio. Kai daugiausiai skausmo sukeldavo nubrozdinti keliai,o išsiskyrimai ir atsisveikinimai būdavo sakomi tik iki rytojaus.. O mes tada labai norėdavom užaugti.
Papildyta:
Saldainiai virsta cigaretėm, naiviosios tampa kekšėmis, namų darbai krenta i šiukšliadėžę. Palikimai po pamokų tampa nušalinimais, sultys - degtine, dviračiai virsta mašinomis, bučiniai - seksu.Ar pamenat, kai žodžiai "get high" asocijavosi tik su supynėmis, aukštai aukštai išsuptomis supynėmis? Kai "saugotis" reiškė dėvėti šalmą? Kai blogiausia, ką galėjo padaryti berniukai, tebuvo tampymas už kasų? Kai tėčio pečiai buvo pasaulio viršūnė, o mama buvo tavo superheroje. Didžiausi priešai buvo seserys ir broliai, lenktynės tebuvo tik iš to, kas bėga greičiausiai. Karas buvo tik kortų žaidimas, o vienintelis žinomas narkotikas - vaistai nuo kosulio. Kai daugiausiai skausmo sukeldavo nubrozdinti keliai,o išsiskyrimai ir atsisveikinimai būdavo sakomi tik iki rytojaus.. O mes tada labai norėdavom užaugti.
