Dienos sentencijos, gražios, pamokančios

To believe in your choice you don't need to prove that other people's choices are wrong...Paulo Coelho (Kad tikėti savo pasirinkimu, nebūtinai turi įrodyti, kad kitų žmonių pasirinkimai yra klaidingi)

Mano dabartinė mėgiamiausia sentencija, nes labai pritaikoma daugumai pažįstamų žmonių...

negali pakeist situacijos-keisk poziuri.
nepamenu ar buvo sitas ar ne

Po daugel metų susitiko du broliai: vienas turėjo mylinčią žmoną ir du sūnus, o kitas buvo palaidojęs trečią žmoną. Ši istorija apie egoistą ir tris jo žmonų likimus.

- Romai, mes tiek mažai matydavomės, ir į mano laiškus tu retai atsakydavai. Man taip gaila Vitalijos, ji tave labai mylėjo. Man ji sakydavo, kad jei tu ją mylėtum taip, kaip savo knygos rašymą, tai ji būtų laimingiausia pasaulyje moteris.

- Net taip. Aš nemaniau, kad jai reikia mano dėmesio, nes man jo kažkaip nereikėjo. Aš turėjau savo užsiėmimus, į kuriuos visą dėmesį sutelkdavau, bet dabar supratau, koką klaidą padariau, ir kad paverčiau jos gyvenimą pragaru, bet jau per vėlu, – tarė Romas.
- Aš ankstesnių tavo žmonų kaip ir nepažinojau, nes tavo santuokos trukdavo apie metus laiko. Taip man ir nepapasakojai, kas nutiko su visom tavo žmonom, kad dabar likai vienas.
- Neaitrink mano žaizdų, man ir taip dabar sunku. Pirmoji žmona, Regina, mane išdavė su mano geriausiu draugu, pusę metų jie man už nugaros buvo meilužiais, tuomet aš buvau tik įpusėjęs rašyti ketvirtą savo romano skyrių. Kai sužinojau, kad ji taip daro, iškart padaviau skyrybų prašymą. Taip praradau jauną, labai gražią moterį ir savo geriausią draugą, kuris man pasakė, kad kol aš užsiiminėjau savo grafomanija, mano žmona kentė vienatvę, o kiti vyrai greitai pastebi savo vyrų apleistas žmonas, nes jos būna ištroškusios meilės ir aistros. Beje, jie dabar yra susituokę ir, kiek žinau, laimingai gyvena kitame mieste.
O, antroji mano žmona – Nijolė. Kažkaip atrodė, kad tarp mūsų viskas gerai, aš net buvau pamiršęs knygos rašymą, draugus, vakarėlius, bet ilgainiui grįžau prie savo standartinės veiklos. Retai būdavau namie, ir ji kažkur išeidavo nenorėdama viena likti namie, kol vieną dieną radau tuščią drabužių spintą ir laišką, kad ji mane palieka ir išvyksta į Paryžių. Ji reikalavo pusės mano turto, teismai jai jį priteisė, tad dabar kažkur turtinga laimingai gyvena. Ji teisme mane kaltino abejingumu, egoizmu, dėmesio stoka, vyro pareigų nevykdymu, sakė, kad aš jos nemylėjau ir jau po mėnesio pasikeičiau į bloga, tad ji tekėjo ne už to vyro. Dar, kai ją paskutinį kartą mačiau, ji man pasakė, kad užjaučia mano būsimą moterį, nes su manimi gali gyventi tik mazochistė. Tuomet širdau ant jos ir galvojau: nesusidėsiu daugiau nė su viena moterim. Tada laiką leidau tik su draugais, o naktimis rašydavau knygą, kartais atsivesdavau kokią moterį, bet po savaitės draugystės jos mane palikdavo dėl kitų vyrų. Buvau vadinamas ožiu, niekšu, egoistu. O viename vakarėlyje sutikau Vitaliją. Ji visur vaikščiojo viena, nemėgo susibūrimų. Ateidavo ir išeidavo viena, bet net nesidomėdavo, kas aplink vyksta. Kai mes susipažinome, ji man skyrė tiek daug dėmesio, jog net buvau nuo to pavargęs, bet galvojau – geresnės moters nerasiu, tad ji tapo mano trečioji žmona. Beje, ji palaikė mano sumanymą sukurti tikrą knygą, kuri būtų madinga ir mane išgarsintų. Tuomet aš buvau jau parašęs jau penkiasdešimtą skyrių. Vedžiau ją, bet nemanau, kad Vitaliją tada mylėjau, tiesiog ji buvo tokia graži ir protinga, kad aš nenorėjau, jog ji atitektų kam kitam.
- Kaip žinai, aš visad mėgau vakarėlius, draugus.
- Na, Romai... Kai draugai ir linksmybės tampa svarbiau už šeimą, jos ir nebūna.
- Tuomet aš to nesupratau, Aleksandrai. Aš išeidavai į vakarėlį, o Vitalija namie verkdavo, nes nekentė jokių vakarėlių, sambūrių, mano draugų, nes jie jos nemėgo, išgertuvių. Ji save vadino asketiška atsiskyrėle. Grįždavau namo, ją rasdavau sėdinčią krėsle su knyga rankose ir verkiančią. Nervino mane jos ašaros, tada užsidarydavau savo kambaryje ir toliau rašydavau savo knygą. Naktim ji mane apkabindavo ir norėdavo mano artumo, bet aš vakarėliuose turėdavau ir kitų moterų, nes man patiko jaunos nuolat besišypsančios moterys, o jos nuolatinė melancholija man aistros nekėlė.
- Romai, juk tos vakarėlių moterys vienkartinės, nerimtos. Jos vaikšto su šypsenos protezais ir tuščiom galvom, nes tikras gyvenimas subrandina moterį ir ji nebus panaši į nuolatinį juokdarį su taurele rankoj. Jaunos dar kvailos, todėl atrodo patrauklios, bet jos nežino, kas yra tikras gyvenimas už vakarėlių ribų. Nerimtiems nerimtas ir reikia palikti, – nusijuokė.
- Aš manau, kad tik dabar subrendau, bet kam dabar aš senis viena koja kape reikalingas?
- Tau tiek pat metų, kiek ir man, mes dvyniai, bet aš nelaimingas, o tu laimingas ir turi viską.
- Turiu, nes man mano šeima visad buvo svarbiausia, nekreipiau dėmesio į išorinio pasaulio tuštybę, puoselėjau šeimos židinį. Mes su Aida iki dabar esame kaip pirmąkart pamilę, o sako, kad dar taip nebūna. Jei būtum bendravęs su manim, gal nebūtum padaręs tos klaidos dėl Vitalijos, nes kiekvienas vyras būtų norėjęs tokios dėmesį skiriančios ir mylinčios žmonos, bet aš tau buvau nuobodus, tad rinkaisi savo draugų būrį, o ne bendravimą su manimi.
- Aš žinau, kad ji dėl manęs sunyko, o ir tai vyko metų metus, tik aš to nepastebėjau. Teisingai ji man vienąkart sakė, kai aš ją apšaukiau, kad liautųsi verkusi ir susitvarkytų, o ji man tada pasakė, kad net jei ji užsidėtų dujokaukę, aš nepastebėčiau, nes ir taip į ją nežiūriu. Nemokėjau jai skirti dėmesio, gal aš to nemoku, bet niekad nepamiršiu jos žodžių prieš jai numirštant, kai paklausiau, ar ji buvo laiminga su manimi, ji man tepasakė: „NIEKO GERO PASAKYTI NEGALIU, O BLOGO KALBĖTI NENORIU“.
- Gaila, kad per vėlai ligą nustatė, ir vėžys ją suėdė. Kiekviename iš mūsų yra vėžys, tik reikia sąlygų jam pabusti.
- Aš nežinojau, kad ji serga, nes visad buvo silpna, daug verkdavo, kad nepastebėjau jos pokyčių. O, kaip man dabar jos trūksta, kai aš sirgau, ji manimi rūpinosi, kai man buvo bloga, ji visad buvo šalia, guosdavo, o aš jai net šilumos suteikt negalėjau, gailiuosi...
- Bet gerai, kad tai supratai, tik blogiausia, kad supratimas ateina visad pavėluotai, kai nieko pakeisti nebegali.
- Po to, ką man papasakojai, net nežinau, ką tau pasakyti, brolau.
- Meilė tik sau pačiam yra pražūtinga, nes ji yra egoistinė, o egoistai – nelaimingi žmonės, nes nemoka mylėti kitų.
- Na, aš turiu eiti, šiandien mūsų su Aida vestuvių metinės.
- O kaip gi aš, Aleksandrai?
- O tu vis dar nerašai knygos?
- Po to, kai dvylika metų rašiau romaną dviejų tūkstančių penkiasdešimt lapų, jį leidėjai atmetė, kaip nevykusią grafomaniją. Mano viso gyvenimo knygą!!!
- Man reikia tavęs dabar, supranti, juk aš vienas. Draugai turi šeimas, o likę viengungiai tiek prasigėrė jog man su jais bendrauti jau nebesinori, o pačiam gerti jau sveikata neleidžia.
- O, tu sėsk ir iš naujo perrašyk savo knygą, tik šįkart su meile, – ir nuėjo prie durų.
- Ei, Aleksandrai, aš – tavo brolis, tu turi būti su manimi, todėl tave juk ir pakviečiau.
- O, aš išeinu, kad suprastum, kaip gera save mylėti, tik save.
- Prieš Vitalijos meilę tu užtrenkei duris, o aš užtrenkiu duris prieš tavo egoizmą.
- Lik sveikas!
- Aleksandrai!!!

I do it,because I can. can,because I want to.I want to,because You said I couldn't.
(Aš tai darau,nes galiu.Aš galiu,nes aš noriu.Aš noriu,nes tu pasakei,kad aš negalėčiau...)
Niekada man nesakyk, kad aš pasikeičiau. Iš pradžių pagalvok, ar iš tikrųjų mane pažinojai.
Aš nešalta, tik atspari Tavo kerams
Mes sakom ''Aš susitvarkysiu'' kai gėda paprašyti pagalbos...

Kartais noriu, kad man ant kaktos būtų parašyta: „Elgtis atsargiai – man irgi skauda..."

Nesiskųsk, kad Tau trūksta laiko. Tu turi tiek pat valandų per dieną , kiek jų turėjo Pasteras, Motina Teresė, Leonardas da Vinčis, Albertas Einšteinas.


Pagimdę žmogų tampame Dievais

"Du patys baisiausi sakiniai pasaulyje yra šie: "Mudviem reikia pasikalbėti" ir "Norėčiau, kad liktumėm draugai." Keisčiausia tik tai, kad šie du sakiniai turi visiškai priešingą poveikį: jie nutraukia ne tik bet kokį pokalbį, bet ir draugystę" F. Beigbeder

"...ateina toks metas, kai ryšys nutrūksta. Ir visiškai ne todėl, kad nėra apie ką kalbėti, bet todėl, kad atrodo, jog viskas pasakyta." F. Beigbeder

"Žmogaus širdis greičiau sudūžta, kai numetama iš didesnio aukščio" J. Picoult

"Tamsa yra sąlyginis dalykas" J. Picoult

"Pasaulyje, kur gyvybė jungiasi su kita gyvybe, kur to paties vėjo glostoma gėlė tuokiasi su kita gėle, kur gulbės pažįsta visas kitas gulbes - vien tik žmonės statosi vienatvės rūmus" A. de Sent-Egziuperi

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria.
Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu pilnai, kaip ir aš esu pilnai pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

Kiekvieno kelyje laukia ĮVYKIS.Kartais tai tiesiog dar vienas saulėtekis, tik
truputį šviesesnis. Kartais – žvilgsnis prasilenkiant, kurio niekada nepamirši.
Arba šventė. Tik ji niekada nevyksta rūmuose ar ant persiškų kilimų. Nes ne
ten tikrasis gyvenimas. Nes ĮVYKIS - kaip penktasis dobilo lapas. Jis
nepakeičia nieko, ir kartu pakeičia viską. Laimingi jį pastebėję.

**********

Mes sakom ''Ačiū tau už tai, kad tu esi'' - kai negalim pasakyt ''Aš myliu tave''.
Mes sakom ''Man nėra prasmės daugiau gyvent'' - kai norim, kad mus atkalbėtų.
Mes sakom ''Čia šalta'' - kai mums reikalingas prisilietimas.
Mes sakom ''Man iš tavęs daugiau nieko nereikia'' - kai negalim gaut tai ko norim.
Mes sakom ''Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus'' - kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugu.
Mes sakom ''Aš niekam nereikalinga'' - kai esam nereikalingi tik vienam žmogui.
Mes sakom ''As susitvarkysiu'' - kai gėda paprašyti pagalbos.
Mes sakom ''Tu geras draugas'' ir nutylim ''... bet nieko daugiau nesitikėk''.
Mes sakom ''Tai nesvarbiausia'' - kai nebeturim pasirinkimo.
Mes sakom ''Aš pasitikiu tavim'' - kai jaučiam, kad su mumis žaidžia.
Mes sakom ''Visam laikui'' - kai nenorim pažiūrėt į laikrodį.
Mes sakom ''Aš buvau šalia'' - kai nesusirandam sau pasiteisinimo.
Mes tiek daug kalbam, kad, kai ant liežuvio lieka keli neišnaudoti žodžiai, mes suspaudžiam lūpas, žiūrim į grindis ir tylim.

**********

Šįryt Dievas atidarė langą danguje ir paklausė manęs: Koks šiandien tavo didžiausias noras? Aš atsakiau: Dieve, gerai įsižiūrėk į tą, kuris dabar skaito šį laišką, jo šeimą ir draugus – jie to nusipelno. Aš juos labai myliu. Dievo meilė – kaip vandenynas. Galima pamatyti pradžią, bet pabaigos – niekada. Angelai yra, tai tiesa. Bet kartais jie be sparnų, ir mes juos vadiname draugais.

**********

Nekartok kitų: medžio, žmogaus, žolės –
Keliai į šviesą skirtingi…
Nekartok kitų, o gyvenk taip,
Kad galėtų Tave pakartoti.

**********

Ar tu tiki? – aplink pilki šešėliai,
Žmogaus gyvenimas – klaiki naktis.
Ar tu tiki? – nuvysta puikios laimės gėlės
Ir virsta akmeninėmis brangių draugų širdys.
Ar tu tiki?
O aš tuo netikėjau…

**********

Uždek gyvenime savo žvaigždę, pasakyk savo žodį, pasėk pakelėje skausmo ašaras, širdim paimk meilę. Tada galėsi pasakyti – aš gyvenu.

**********

Štai atėjo tylus vakaras, gęsta žiburiai aplink,
Tik negęsta mano akys, kurios įsivaizduoja tave.
Ir šį tylų vakarą aš atskrisiu pas tave,
Ir trumpais žodžiais pasibelsiu į tavo širdį,
Sutrukdysiu tave nuo svajonių,
Arba atitrauksiu tave nuo pradėto ir dar nebaigto darbo.
Pažvelgsiu į akis ir tyliai pasakysiu:
Labas…

**********

Laimingas žmogus yra tas, kuris tiki, kad pasaulis nuostabus, netgi tada, kai graudžiai verkia; tas, kuris tiki, kad saulės daugiau negu tamsos, kuris žino, kad sugrius apkalbų ir pavydo sienos ir ant jų griuvėsių pražys gėlės, kurios augs stiebdamos į viršų…
Laimingas tas žmogus, kuris tiki žmonėmis. Tikėk ir tu žmonėmis, tikėti reikia, nors kartais patikėt labai sunku. Bet tu tikėk, juk žmogui tiek mažai tereikia: truputį saulės spindulių, margų žiedų pavasarį ir gero, gero draugo. Tikėk, kai netiki labai sunku!

**********

Gėlės nebūna gražios – jos būna brangios arba bereikšmės.

**********

Moterų arba šventasis melas...


Vieną dieną, kai prie pat upės sėdinti siuvėja siuvo, jos antpirštis
 įkrito į vandenį. Kai ji pravirko, Dievas apsireiškė ir paklausė:
 "Mano mielas vaikeli, kodėl TU verki?" Siuvėja atsakė, kad jos
antpirštis įkrito į vandenį ir kad ji turi padėti savo vyrui išlaikyti
 šeimą. Dievas panardino savo ranką į vandenį ir ištraukė auksinį
 antpirštį su perlais ir paklausė: "Ar tai tavo antpirštis?". Siuvėja
atsakė "Ne". Tuomet Viešpats Dar kartą panardino ranką upėn. Jis laikė 
sidabrinį antpirštį, inkrustuotą safyrais. "Ar tai tavo antpirštis?" 
paklausė Jis siuvėjos. Ir vėl siuvėja atsakė "Ne". Viešpats Dar kartą
 paniro gilyn ir grįžo su odiniu antpirščiu. "Ar tai tavo antpirštis?".
 Ir siuvėja atsakė "Taip". Dievas, patenkintas tokiu moters
 sąžiningumu, padovanojo jai visus tris antpirščius, ir siuvėja grįžo
 namo laiminga.


Po kelių metų, siuvėja vaikščiojo upės krantu su savo vyru, ir jos
 vyras įkrito į upę, ir ten dingo po vandeniu. Kai ji pravirko,
Viešpats vėl pasirodė ir paklausė "Ko verki?". "O Dieve, mano vyras
 įkrito į upę!". Viešpats paniro į vandenį ir iškilo su George Clooney.
"Ar tai tavo vyras?" paklausė. "Taip," sušuko siuvėja. Viešpats įtūžo:
"Tu melavai! Tai netiesa!". Siuvėja atsakė: "Atleisk man, mano Dieve.
 Tai nesusipratimas. Matai, jei aš būčiau pasakius „NE George Clooney“, 
TU būtum grįžęs su Brad Pitt. Tuomet, jei pasakyčiau „NE jam“, TU 
grįžtum su mano vyru. Ir jei tuomet pasakyčiau „taip“, TU man 
atiduotum visus tris. Viešpatie, mano sveikata nėra pati geriausia ir
 aš negalėčiau rūpintis iš karto trimis vyrais, todėl ŠTAI kodėl aš 
pasakiau „taip George Clooney". Ir taip Viešpats leido jai jį
 pasilaikyti.


Šios istorijos moralas: Kada moteris bemeluotų, ji meluoja dėl geros
 ir garbingos priežasties, ir dėl didžiausios naudos kitiems. Tai mūsų
 istorija, ir mes laikysimės jos.



Pasirašyta:

 Visos mes, moterys.


**********

Kavą gerti nesveika

Kartą jauna kontoros darbuotoja Gražina stovėjo koridoriuje ir stebėjo gyvenimą, vykstantį gatvėje už lango. Gyvenimas vyko aktyviai, bet jai nedalyvaujant, nes ji buvo šioje lango pusėje. Netikėtai prie Gražinos priėjo pats Direktorius – dar jaunas, bet jau visiškai subrendęs administratorius, kurio autoritetas kontoroje niekam nekėlė jokių abejonių. Jis maloniai pasiteiravo apie gyvenimą, šeimą, darbą, o po to, žodis prie žodžio, pasiūlė Gražinai išgerti su juo kavos. Ji net sustingo iš netikėtumo, lyg žaibo trenkta!
„Įdomu, ar tai užuomina? Kokia gėda! O gal nėra jokios užuominos, o jis tiesiog nori išgerti kavos? Senai negėrė? O kodėl tada su manimi? Ne, aš ne tokia... O kokia?.. Turbūt reikia mandagiai atsisakyti. Pirmą kartą! O jeigu jis supyks ir neskirs man premijos, arba, ko gero, visai iš darbo atleis? Kur aš tada rasiu kitą tokį darbą, kur pats direktorius siūlo su juo kavos atsigerti? O jeigu sutiksiu, kas tada? Pagalvos – sutinka su viskuo... O ką, kad ir sutinku? Svarbiausia – neparodyti tiesiai šviesiai. Visos padorios merginos taip elgiasi. Tiktai ką pasakys bendradarbiai, o ypač – bendradarbės?!!! Jau jos tai tokių dalykų prišnekės... Jokioj pirty po to nenusiplausi, joks Head&Shoulders nepadės. Etiketę priklijuos – bjauriau už bet kokias pleiskanas... Na, sakykim, eisiu! O kas mokės už kavą? Jeigu jis, tai jau reikš, kad aš jam lieku skolinga, kažkuo įsipareigojau. Jeigu aš – tada geriau iš viso neiti, nes pinigų užteks tik arbatai. O po kavos, kažin, jis mane palydės iki autobuso, ar iki namų? Ir iki kieno namų? O kas, jeigu iki buto, arba tiesiai į jį??? Ir ką gi jam dabar atsakyti? Kaip visiems – eik tu velniop, aš ne tokia ir nenoriu kavos? Bet ne, ne... Direktorius, vis dėlto... Reikėtų kažkaip mandagiau, literatūriškai. Na, ką jūs, aš ne tokia, nepriekabiaukit! Ne, vistiek gruboka kažkaip, reikia švelniau... Bet būtinai reikia kreiptis Jūs, kad santykiai išliktų oficialūs. Atleiskite, bet man reikia eiti namo, mano Marius nemaitintas. Tegu paskui laužo sau galvą, kas tas Marius – katinas ar vyras. Visos šitos mintys šmėkštelėjo Gražinos galvoje žaibo greitumu, per sekundės dalelytę, kaip kulkosvaidžio serija. Smegenys dar tiktai formulavo atsakymą, kai akys viliūkiškai sublizgo, o lūpos intriguojančiu pusbalsiu pasakė:
- Aš sutinku. Važiuojam pas mane. Turiu „Jacobs“, muzikos pasiklausysim.
„Na, nieko sau!!!“ - darbinių problemų pritvinkusios smegenys karštligiškai analizuoja netikėtą informaciją. Negana to, kad visą savaitę reikia galvoti, iš kur traukti tuos pinigus, kad išmokėti visai kontorai atlyginimus už birželio mėnesį, o dar „Mersas“ kažko barškėti pradėjo, o uošvė – kaip drakonas iš kiniečių pasakos, gyventi ramiai neleidžia, vis matai jai pinigų trūksta, o vasarnamio statyba visai sustojo, darbininkai užgėrė... O juk vos tiktai prieš porą minučių jis nesmagiai svarstė, kaip čia delikačiau pakviesti jauną darbuotoją kavos, kad pranešti nemalonią žinią, jog jai reikės ieškotis kito darbo, nes bus naikinamas jos etatas, kad jis galbūt netgi padės jai, nes turi pažinčių. O ką, po velnių, dabar daryti?.. Pasakyti, kad negaluoju? Pagalvos, kad impotentas. Važiuoti su ja kavos? O jeigu sužinos žmona... Gal kol kas dar nereikia atleidinėti Gražinos iš darbo... Jauna, perspektyvi... Na ir situacija!.. Po perkūnais, teisingai sako, kad kavą gerti nesveika!

**********

Sitas posakis man siandien kaip tik

Turi priimti gėrį su blogiu, šypseną su liūdesiu, mylėti tai, ką turi, prisiminti tai, ką turėjai. Visada atleisk, bet niekada neužmiršk. Mokykis iš klaidų, bet niekada nesigailėk.