Mano Ilgesys,
lyg amžinas
keleivis,
per dienas,
naktis,
beieškantis
Sielos namų -
Tavęs...
Laiko upe plukdau Tau maldas,
lyg vaikas popierines valteles
Sapnas išskriejo
iš miego angelo glėbio,
rytmečiui palikęs
svajone dvelktelėjusį šleifą...
Violeta Vilbik "Mažutėlių maldos"
Meilė - žavi gėlė, bet reikia drąsos, kad prieitum ir nuskintum ją nuo bedugnės krašto.
( Stendalis )
( Stendalis )
QUOTE(Vaidilu @ 2010 07 23, 15:28)
Būti dosniam reiškia duoti daugiau negu gali, būti išdidžiam reiškia imti mažiau, negu tau reikia.
D. Džebranas
D. Džebranas
QUOTE(@@vandeniuke@@ @ 2010 07 23, 17:42)
Jei žmogus sugeba mąstyti ir gali matyti saulę, mėnulį, žvaigždes, džiaugtis žemės gėrybėmis ir jūra, jis - ne vienišas ir ne bejėgis .
Pasulyje milijardai zmoniu,todel vienatve-tera tik iliuzija...
Kančios yra gyvenimo dalis, mums nelemta jų išvengti. Bet kančios šimtą kartų geriau nei prėskos valandos. Kančiomis mokame už galimybę pareikšti, kad mes esame, ir padaryti tai, ką nusprendėme.
Galvok ką kalbi, net gi tada kai juokauji.
QUOTE(luckyme @ 2010 07 24, 21:51)
Pasulyje milijardai zmoniu,todel vienatve-tera tik iliuzija...
nesutikčiau su šia mintimi
galima labai vienišam jaustis ir būnant tarp daugybės žmonių...
QUOTE(Urielė @ 2010 07 25, 16:00)
nesutikčiau su šia mintimi
galima labai vienišam jaustis ir būnant tarp daugybės žmonių...
galima labai vienišam jaustis ir būnant tarp daugybės žmonių...
QUOTE(Urielė @ 2010 07 25, 16:00)
nesutikčiau su šia mintimi
galima labai vienišam jaustis ir būnant tarp daugybės žmonių...
galima labai vienišam jaustis ir būnant tarp daugybės žmonių...
Kita vertus, bendrumo jausmas - sukuriamas dalykas, tik nereikia tikėtis, kad kiti turi žengt pirmą žingsnį...
Naujas įprotis lyg nauji batai iš pradžių su jais šiek tiek nepatogu, bet greitai nebesinori jų nusiauti. Geriausi iš mūsų įsigudrina jaustis patogiai tada, kai visai nėra patogu.
Kiekviena akimirka, kurią praleidžiate galvodami apie praeitį, atima iš jūsų ateitį. Kiekviena minutė, skirta rūpesčiams, trukdo rasti sprendimą. O mąstydami apie viską, ko verčiau nebūtų nutikę, į savo gyvenimą neįsileidžiate svajonių.
Nesvarbu, kokio dydžio jūsų namas ir koks greitas automobilis. Vienintelis dalykas, kuris gyvenimo pabaigoje turės reikšmę, yra sąžinė.
Niekada nėra taip blogai, kaip atrodo. Kas mus liūdina, taip pat teikia stiprybės, galios ir išminties.
Tai, ko baiminiesi, dažniausiai neatsitinka. Atsitinka tai, ko nesitiki.
Žmonės originalų nemėgsta, jie viską mieliau ima iš antrų rankų. Naujybė mėgstama tik tada, kai ji pateikiama suvirškinta ir pakeista, sumažinta ir nudailinta.
Kad atsirastų tai, kas įmanoma, nuolat turi būti mėginama daryti tai, kas neįmanoma.
Panašiai kaip žmogus nejaučia savo kūno svorio, o tik ant pečių tempiamą naštą, taip jis nepastebi ir savųjų klaidų bei ydų mato tik kitų klaidas. Užtat kiti jam yra veidrodis, kuriame aiškiai regi savuosius trūkumus, paklydimus, netinkamus įpročius ir visokias blogybes. Dažniausiai jis elgiasi lyg tas šuo, kuris loja ant veidrodžio, manydamas, kad ten ne jis , o kitas šuo. Vadinasi, tie, kurie linkę ir pratę kitų elgesį, apskritai jų darbus ir veiklą patyliukais, niekam nieko nesakydami, atidžiai stebėti ir negailestingai kritikuoti, pluša savo pačių labui gerina ir tobulina save: jiems juk turi užtekti jei ne teisingumo, tai bent savigarbos ir išdidumo patiems vengti to, ką dažnai taip negailestingai peikia.
Tam, kad darytumės geresni, mums reikia veidrodžio.
Papildyta:
Kai laukiesi, negali galvoti apie nieką kitą, tik apie tai, kada pagaliau susigrąžinsi savo kūną; bet kai pagimdai, staiga suvoki, jog svarbiausioji tavo dalis dabar egzistuoja atskirai, atskilusi nuo tavęs ir rizikuoja patirti įvairiausių pavojų ir netgi pradingti, tad likusią gyvenimo dalį praleidi stengdamasi sugalvoti, kaip išlaikyti ją kuo arčiau savęs, kad galėtum bent kiek nusiraminti. Būnant mama tai ir yra keisčiausia: kol neturi kūdikio, net nesuvoki, kaip tau jo trūko.
Jei būtinai reikia, visą savo gyvenimą gali suspausti į vieną vienintelį lagaminą. Paklausk savęs, ko tau tikrai reikia, ir pamatysi, kad tai visai ne tai, ką įsivaizduoji: gali lengva ranka nušluostyti šalin nebaigtą darbą, sąskaitas bei savo darbo kalendorių ir atrasti lagamine vietos porai flanelinių pižamų, kurias apsivelki lietingomis naktimis; širdies formos akmeniui, kurį dovanojo tavo vaikas; ir gerokai palamdytai knygai plonais viršeliais, kurią atsiverti kiekvieną balandį, nes kaip tik ją skaitei, kai pirmą kartą įsimylėjai. Pasirodo, toli gražu ne viskas, ką prikaupei per tuos metus, yra svarbiausia, svarbiausia tie keli daiktai, ir juos lengvai gali pasiimti kartu.
Kiekviena akimirka, kurią praleidžiate galvodami apie praeitį, atima iš jūsų ateitį. Kiekviena minutė, skirta rūpesčiams, trukdo rasti sprendimą. O mąstydami apie viską, ko verčiau nebūtų nutikę, į savo gyvenimą neįsileidžiate svajonių.
Nesvarbu, kokio dydžio jūsų namas ir koks greitas automobilis. Vienintelis dalykas, kuris gyvenimo pabaigoje turės reikšmę, yra sąžinė.
Niekada nėra taip blogai, kaip atrodo. Kas mus liūdina, taip pat teikia stiprybės, galios ir išminties.
Tai, ko baiminiesi, dažniausiai neatsitinka. Atsitinka tai, ko nesitiki.
Žmonės originalų nemėgsta, jie viską mieliau ima iš antrų rankų. Naujybė mėgstama tik tada, kai ji pateikiama suvirškinta ir pakeista, sumažinta ir nudailinta.
Kad atsirastų tai, kas įmanoma, nuolat turi būti mėginama daryti tai, kas neįmanoma.
Panašiai kaip žmogus nejaučia savo kūno svorio, o tik ant pečių tempiamą naštą, taip jis nepastebi ir savųjų klaidų bei ydų mato tik kitų klaidas. Užtat kiti jam yra veidrodis, kuriame aiškiai regi savuosius trūkumus, paklydimus, netinkamus įpročius ir visokias blogybes. Dažniausiai jis elgiasi lyg tas šuo, kuris loja ant veidrodžio, manydamas, kad ten ne jis , o kitas šuo. Vadinasi, tie, kurie linkę ir pratę kitų elgesį, apskritai jų darbus ir veiklą patyliukais, niekam nieko nesakydami, atidžiai stebėti ir negailestingai kritikuoti, pluša savo pačių labui gerina ir tobulina save: jiems juk turi užtekti jei ne teisingumo, tai bent savigarbos ir išdidumo patiems vengti to, ką dažnai taip negailestingai peikia.
Tam, kad darytumės geresni, mums reikia veidrodžio.
Papildyta:
Kai laukiesi, negali galvoti apie nieką kitą, tik apie tai, kada pagaliau susigrąžinsi savo kūną; bet kai pagimdai, staiga suvoki, jog svarbiausioji tavo dalis dabar egzistuoja atskirai, atskilusi nuo tavęs ir rizikuoja patirti įvairiausių pavojų ir netgi pradingti, tad likusią gyvenimo dalį praleidi stengdamasi sugalvoti, kaip išlaikyti ją kuo arčiau savęs, kad galėtum bent kiek nusiraminti. Būnant mama tai ir yra keisčiausia: kol neturi kūdikio, net nesuvoki, kaip tau jo trūko.
Jei būtinai reikia, visą savo gyvenimą gali suspausti į vieną vienintelį lagaminą. Paklausk savęs, ko tau tikrai reikia, ir pamatysi, kad tai visai ne tai, ką įsivaizduoji: gali lengva ranka nušluostyti šalin nebaigtą darbą, sąskaitas bei savo darbo kalendorių ir atrasti lagamine vietos porai flanelinių pižamų, kurias apsivelki lietingomis naktimis; širdies formos akmeniui, kurį dovanojo tavo vaikas; ir gerokai palamdytai knygai plonais viršeliais, kurią atsiverti kiekvieną balandį, nes kaip tik ją skaitei, kai pirmą kartą įsimylėjai. Pasirodo, toli gražu ne viskas, ką prikaupei per tuos metus, yra svarbiausia, svarbiausia tie keli daiktai, ir juos lengvai gali pasiimti kartu.
