Apie mūsų vaikelį pirmasis sužinojo tėtis... 2004 m. spalio 12 d. atsikėliau anksti ryte ir nutipenau į vonią pasidaryti nėštumo testo
Greitai viską atlikau, bet kažkaip pabijojau laukti rezultato (prieš tai du kartai buvo nesėkmingi )
Grįžau į lovą ir pakuždėjau vyrui į ausį, kad jis nueitų pažiūrėti
Pareina maniškis be emocijų ir
Aš jo klausiu: tai kaip?
Jis atsako: nežinau
O kiek turi būti juostelių?
Aš tariu: jei NE tai viena, jei TAIP, tai dvi.
Iškart pamatau vyro veide šypseną ir viską suprantu, jis mane apsikabina ir taria : Sveikinu mamyte...
Nuo šios dienos prasideda mano pilvelio augimo istorija... Galiu pasidžiaugti, kad viskas vyko sklandžiai, tik dienos slinko be galo lėtai... Taip nekantru buvo laukti vasaros, kuomet šį pasaulį turėjo išvysti mano angeliukas... Laukimą palengvino bendravimas su kitomis birželiukėmis... Žiūrėjau į savo parašėlyje tirpstančias dienas ir laukiau kada viskas prasidės... Paskutinėmis savaitėmis skaitydavau kaip lukštenasi mūsų skyrelio nėštukės ir verkdavau vyrui ant peties, sakydama, kad nooooriuuu greičiau gimdyyyyyyyti...
Galiausiai atėjo termino diena.. . Atsikeliu iš ryto, jaučiuosi puikiai, net neįtariu, kad vakare teks vykti į ligoninę... Apie pietus važiuoju pas savo daktariuką apžiūrai... Be galo nekantru sužinoti kaip pas mane reikaliukai, nes iki šiol nejaučiau jokių paruošiamųjų sąrėmių, jokių skausmelių... Labai bijau pernešioti.. Po apžiūros man pasako: kaklelis praviras 2-3 cm... Apsidžiaugiu, kad kažkas vyksta, bet daktaras ramia širdimi mane paleidžia namo ir patikina, kad dar šiandien negimdysiu, todėl sutariam planinį susitikimą po savaitės...
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
40 savaičių proga su vyru nuvarome į kavinę papietauti ... Prisikemšu cepelinų, prisigeriu tikros naminės giros... Grįžtant namo jau pradeda mausti pilvelį, bet aš nepergyvenu, nes buvau įspėta, kad po apžiūros gali pamaust... Apie 16 val. apima nuolatinis pilvelio skausmas primenantis mėnesinių skausmus (bet kad per tuos 9 mėnesius net buvau pamiršusi koks tas jausmas )... Nutariu su vyru išeiti pasivaikščioti, nes esu girdėjusi, kad vaikščiojimas sužadina sąrėmius... Vaikštom lauke, aš laikau ranką ant pilvo ir bandau jausti bei skaičiuoti gimdos susitraukimus... Viskas labai nereguliaru: 10, 5, 20, 15, 7 min. Nusprendžiu, kad man dar nieko nevyksta ir grįžtu namo... Po kurio laiko skausmelis stiprėja, bet maudžia nuolat, nėra skausmo bangos, t.y. pakilimo ir atslūgimo... Kalbuosi su mamytėm SM forume, bandau išsiaiškinti kaip tie sąrėmiai atrodo, nes pati nesuprantu kas su manimi vyksta (dabar juokas ima prisiminus )... Dar lendu po dušu, vėl eksperimentuoju, nes skaičiau, kad šiltas vanduo tikrus sąrėmius sustiprina, o netikrus užtildo... Po dušo man pagėrėja ir vėl pamanau, kad nieko nebus, šiandien dar negimdysiu...
Nenumaldomai artėja vakaras ir nutariu, kad būtu mandagu paskambinti savo daktarui bei įspėti, jog naktį gali tekti keltis... Papasakoju kas man darosi ir gerai pamenu kaip daktaras paklausia, ar dar galėsi užmigti aš tariu, kad taip, nes skauda nestipriai ir sutariam apie 24 val. susiskambinti... Nereikia net laukti vidurnakčio, apie 22 val. einat į kitą kambarį netikėtai suima skausmas, toks staigus ir stiprėjantis aš tik sustingstu, atsiremiu į sieną, susiriesčiu ir iškenčiu šitą spazmą. Iškart suprantu, kad tai TIKRAS sąrėmis.. Po jo kaip laikrodis kas 3 min. pradeda kartotis kiti sąrėmiai ir jie vis stiprėja... Nueinu pas vyrą ir sakau: viskas važiuojam į ligoninę susitikti su savo mažiuku... Net netikėjau, kad viskas gali taip staigiai prasidėti ir taip tiksliai.. Stebiuosi organizmo galiomis ir tokiu begaliniu tikslumu .... Artėjant kiekvienai trečiai minutei vyras vis juokauja, kad tuoj tuoj už kelių sekundžių man prasidės sąrėmis ir iš tiesų pradedu jausti skausmo bangą, kuri užeina pabūna 20 sekundžių ir atslūgsta... bet aš be galo laiminga... Pajutusi pirmuosius sąrėmius pasijuntu ypatingai... Jaučiuosi fantastiškai, kad pagaliau viskas prasidėjo.. Į ligoninę vykstu kupina optimizmo, su šypsena veide ir nekantriai laukiu finišo...
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
23 val. mes jau Antakalnio klinikose... Apžiūri kaklelį nuo ryto nieko nepakitę, vis dar tie patys 3 cm., bet kaklelis išsitiesinęs ir pasiruošęs plėstis... Sąrėmiai dar pakenčiami, dėl to aš ramiai užpildau popierius, pamatuojami vaikučio širdies tonai, išvalomas žarnynas, atliekamos kitos procedūros ir tada tiesiai į gimdyklą... Esu be galo laiminga.... Ties kiekvienu sąrėmiu suimu vyrui už rankos, ją stipriai spaudžiu ir tai man padeda lengvai juos iškęsti... Netrukus ateina daktaras, nuleidžia vandenis ir prasideda didieji skausmai... giliai kvėpuoju, bandau susikaupti, bet skausmą dar galiu pakelti... Vis tik daktaras pasiūlo daryti epidūrą... Aš dar dvejoju, nes esant pakeliamam skausmui svarstau gimdyti be jokio nuskausminimo.. bet bent jau sutariam, kad pradės lašinti skysčius, jei vėliau užsimanyčiau epidūro...
Praėjus valandėlei skausmas darosi sunkiai įveikiamas ir man daromas epidūrinis nuskausminimas baisiausia nesudrebėti, nes sąrėmiai dažni ir tarp jų nespėja įvesti kateterio... Vos vos atsilaikau nesudrebėjusi ir pagaliau - kateteris sėkmingai įvestas, skausmas pamažu rimsta, man taip gera.... Nuolat seku sąrėmius fiksuojantį aparatą ir matau kaip ant popieriaus braižomos sąrėmių bangos ir atoslūgiai... Dar ir šiandien užsimerkusi galiu išvysti tuos kalniukus ir bedugnes.
Sąrėmiai labai dažni ir stiprūs užtat veiksmingi ... Praėjus porai valandėlių apie 3 val. nakties daktaras patikriną būklę ir pamato, kad jau beveik pilnas atsidarymas, nors prognozavo, kad be 8 val ryto nepagimdysiu... Aš su nekantrumu, bet kartu ir nerimu laukiu stūmimo momento . Epidūro veikimas jau baiginėjasi, vėl jaučiu stiprius sąrėmius , esu įspėjama, kad tuoj užeis begalinis noras kakoti ir kai jau nebegaliu kentėti man pagaliau leidžia stumti... Bandau, bet nepavyksta... Išspučiu visą įkvėptą orą ir nebelieka jėgų stumti... Vieną akimirką dar spėju pagalvoti, kad gailiuosi, jog nelankiau jokios nėščiųjų mokyklėlės ir kad nemoku stumti.. Bet klausausi akušerės nurodymų ir bandau dar kartą... Pagaliau susikaupiu ir man pavyksta.. Stumiu kiek galiu ir gaunu pagyrimą, kad viska darau gerai, tik mano pastangos nueina veltui, nes niekaip negaliu išstumti galvytes... Jau pralaukėm kelis sąrėmius ir man vis dar nepavyko, nors galvytė jau pakeliui ir mane apima aštrus skausmas, jaučiuosi tarsi plyščiau per pusę... Tuo metu norisi pasiduoti, bet išgirstu kaip susilpnėja leliuko širdies tonai.. Dėl to aš sukaupiu paskutines jėgas ir jausdama veriantį skausmą bei košdama per dantis skausmingas aimanas stumiu... Pagaliau rezultatas galvyte jau matyti.. Man vis dar sunku, bet akušerė prakerpa tarpvietę ir man iškart palengvėja, pranyksta tempimas, todėl be didelių pastangų per sekantį sąrėmį stumteliu ir pajaučiu kaip išslysta mano sūnelis... Iškart pasigirsta jo skardus verksmas... Mano kūną užlieja tokia stipri emocinė ir susijaudinimo banga, kokia dar gyvenime nebuvo užplūdusi ... Aš be galo laiminga aš jau mama .... Likimo ironija: tėtis ne tik pirmasis sužinojo apie leliuko užsimezgimą, bet ir pirmas jį išvysta šiame pasaulyje... Paskui ir mamytei ant krūtinės uždeda šiltą, šlapią, slidų kūnelį.... Niekada gyvenime nepamiršiu šito jausmo, šito artumo, šito dviejų pačių artimiausių žmonių: mamos ir vaiko susiliejimo... Sūnelis jau čia, šalia manęs, jaučiu kaip jo piršteliai liečia mano krūtinę, matau koks jis išsiganęs, bet bandau jį paglostyti nuraminti... Mintimis jam sakau, kad viskas gerai, tu jau pas mamytę glėbyje...
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Reziume:
Viskas vyko labai sklandžiai: termino dieną išvažiavau gimdyti, sąrėmiai prasidėjo 22 val., o 4.33 val. aš jau turėjau mažiuką, t.y. per nepilnas 7 val. pagimdžiau... Kaip pirmą kartą, tai viskas kuo puikiausiai... . Sakyčiau "vadovėlinis" gimdymas
Palinkėsiu ir kitoms mamytėms tokio lengvo nėštumo, greito ir sėkmingo gimdymo.. Ir svarbiausia nieko nereikia bijoti, būkite gerai nusiteikusios, pasitikėkite savimi, gimdykite lengvai ir sveikus vaikelius
Man gimdymas iki šiol gyvenime pats įsimintiniausias ir prasmingiausias įvykis... Nuo šiol aš MAMA ir dėl to esu be galo laiminga
kaip gražu
Labai grazu is to grozio net apsiverkiau , o dar ir gimet per mano gimtadieni linkiu jums dideles sekmes gyvenime
Grazi gimdymo istorija, dar iliustracijos kokios o mamyte tikra saunuole- taip tvarkingai fiksuoja visus mazylio pasiekimus Aukit sveikuciai ir geruciai!
Dėkui mergaitės už gražius žodžius
O mamytė tai tik visai neseniai pradėjo visus įvykius registruoti... Pusė metų tingėjo , o dabar kad ėmė, tai ir visus pasiekimus surašė bei gimdymo istoriją prisiminė
O mamytė tai tik visai neseniai pradėjo visus įvykius registruoti... Pusė metų tingėjo , o dabar kad ėmė, tai ir visus pasiekimus surašė bei gimdymo istoriją prisiminė
NA ISTORIJOS GRAŽUMAS... SVEIKINU LABAI
Ketti,
Atsimenu kaip mes laukiam savo suneliu, tik mano Ignius neskubejo, o tavo Ignas punktualus
Atsimenu kaip mes laukiam savo suneliu, tik mano Ignius neskubejo, o tavo Ignas punktualus
Nu, Ketti, tikrai apsizliumbiau, o nuotraukos super. Man vis atrodo, kad tie laikai buvo graziame sapne, o ne tikrovėje.
Labai grazi istorija ir nuotraukos
QUOTE(RamuteS @ 2006 01 03, 18:10)
Ketti, nuostabu, tu tikra saunuole.
Dėkui , bet yra daug šaunesnių mamyčių, kurios gerokai sunkiau už mane gimdė
QUOTE(GRANTA @ 2006 01 03, 20:13)
NA ISTORIJOS GRAŽUMAS... SVEIKINU LABAI
QUOTE(gritte @ 2006 01 03, 22:28)
Atsimenu kaip mes laukiam savo sunelių, tik mano Ignius neskubejo, o tavo Ignas punktualus
Ir aš gerai pamenu tuos laikus, kai laukėm savo kleckiukų, turėjom vienodas juosteles... Tąkart galvojau, kad taviškis pirmas gims, bet pasirodo mano Ignutis buvo punktualus, nors jokių atėjimo požymių nerodė, o taviškis užsitupėjo