Sveikutes, prisijungsiu prie jusu...

Ir papasakosiu truputuka apie mus: is pradziu galvojau, kad MB tiesiog idealus (beveik idealus): saziningas, pasitikintis savimi (bet neisdidus), suprantantis, nepavidus...

Taciau kuo ilgiau gyvenu, tuo vis dazniau isitikinu, kad cia viskas toli grazu ne taip paprasta, t.y ne taip idealu

Kadangi esu svarstykle, tai per dau nuolaidziauju jam: visada pirma ateinu susitaikyti, stengiuosi nepastebeti tam tikru dalyku, ko niekada nedaro mano JAUTIS. Jo zodis - visada paskutinis (be abejo, jei as leidziu sau ta zodi isgirsti

), jis visada viska zino geriau (vel gi jei leidziu sau kreipti i tai demesi), jei nera nuotaikos - tai bek greiciau kur nors, kad tik nematyt ir negirdet to pykcio (siaip niekada nekelia balso, bet jau visa savo isvaizda gali taip uzknysti, savo pastabomis, kad truksta zodziu paaiskinti tiesiog). Kartais sakai akivaizdzius ir visiems zinomus dalyku, o tas, siekiant visada buti teisiu, pradeda tas tiesas neigti, net juokinga pasidaro. Zodziu isitikinau, kad jautis ir svarstykles susigyvena sunkiai...
Kas dar kokiu pastebejimu turi, labai idomu