Sveikutės
(ir senom ir naujom kolegėm)
Niekur nedingusi ir vis paskaitinėju, bet kažkaip tai laiko trūkumas, tai nuotaikos, nes kažko labai pradėjo svyruoti mano nuotaikėlė.
Daug pas mane problemėlių todėl nebežianau kaip jas sutvarkyti. Na nepagalvokit šeimoje viskas idealu.
Norisi kažkur išlėkti ir nuo visko pabėgti, bet dabar nėra tam sąlygų.
Vienu žodžiu liūdesys juodas
Šiaip laikausi tikrai neblogai, tik paskaičius jūsų naujienas apie enzimus bei vaistų atsisakymą pati suglūmau, o kaip man būtų jei aš nesileisčiau, bet pabandžiusi porą dienų nesileisti pasijaučiau silpniau. Aišku nežinau ar tai įsitikinimas ar tikrai man jų reikia.
O karštis tai tikrai išvargino, nes kai būdavo karšta, tai mano kojytės nelabai nori žengti, net šeštadienį iš lovos išlipau ir susmukau, nes koja visai nelaikė.
O dar plius nervina kad sportuoti intensyviau neturiu jėgų, o svoris didėja ir kažkaip numesti nėra jėgų.
Todėl depresuoju. O gydytojai dėl svorio tik pasako kad mažiau valgyk ir daugiau vaikščiok, o kai pasakau kad saugau savo kojas ir negaliu jų nuvarginti tai pasišaipo ir atsako tai kaip norėtum numesti nesistengdama.
Štai mano liūdnokos mintys, kurių nenorėjau pasakotis o laikiau savyje ir tylėjau. Gal dabar bus geriau, kai išsipasakojau.