Na va. Grįžom namučio su mažyliu pilni įspūdžių apie mums abiems keistą ir naują patirtį.
Techniniai dalykėliai: gimdymas truko 14:05 val., pats pats vaikelio užgimimas apie 15 min. Atvykus į gimdymo namus ir palydėta į gimdyklą, sužinojau, kad tikrai teks suleisti skatinančius gimdymo veiklą vaistus ir atlikti epidurinę nejautrą (kad gimdos kaklelis atsidarytų, nes jis buvo labai kietas ir būčiau pati nepagimdžius). Tik po gimdymo sužinojau, kad visą laiką gydytoja nebuvo 100 proc. tikra, kad pagimdysiu, o cezario daryt labai nenorėjo, nes pas mane po operacijų yra bėdų pilve. Tačiau labai patiko tai, kad šitą dalyką sužinojau tik pagimdžius.
Taigi toliau. Su gydytoja ir akušere tariausi ta prasme gimdžiau būtent pas tas moteris, kurios atvyko specialiai dėl manęs. Kiek mokėjau ir už kokias paslaugas čia jau paslaptis, tačiau galiu pasakyti, kad abi gydytojos buvo vertos mažiausiai tris kartus didesnių pinigų sumų... Visą laiką gimdykloje jaučiausi ypatingai, lyg šalia būtų geros geros draugės.
Kaip viskas vyko: atvykom 2006 12 12 7 val. į 2ą ligoninę, priėmime palaukėm apie valandą, tada mus užregistravo, nurengė ir nuvedė i gimdyklą. Pastatė lašelinę su skatinančiais ir laukėme. Apie 11:30 val. atėjo anesteziologė (taip pat nuostabi moteris, labai maloniai bendravusi) ir suleido nuskausminančiuosius į nugarą per kateterį leidžiamus vaistus, nuo kurių aptirpo kojos ir teko arba gulėt, arba būt vedžiojamai aplinkinių. Tai tikrai nebuvo skausminga procedūra, tik labai bijojau. Na, paskui prasidėjo ilgas laukimas tai lovoj paguliu, tai mane nuneša į ,,sostą toki kėdė su skyle, apačioj basonas tai ten reikėdavo pasėdėt, kad vaikelis pasislinktų... Kaklelis darės sunkiai... Kas kažkiek laiko keldavo ant gimdymo stalo, bet paskui vėl nukeldavo. Ir štai eilinė apžiūra, gydytojų pasiplepėjimas, diskusijos ar dar suleist vaistų nuo skausmo, man iš baimės ašaros ir klausiu ar jau gimdysiu, sako ne dar, bet suleido biški vaistų ir pradėjo aiškint, kaip kvėpuot ir pan... Aš vis klausiu ar gimdau, man sako kad ne, bet jaučiu, kad vaikas vis slenka, gydytojai kažkaip jau nenusiteikę manęs paleisti į sostą
O tada atėjo laikas, kai supratau viskas, gimdau... Stumiam stumiam ir viskas palaima ramybė, kad nebeskauda. Nors ir nebuvo jau taip blogai baimės akys didelės...
Tėvelis perkirpo virkštelę, vaiką padėjo ant krūtinės. Pirma mintis ,,kokios išsprogę akys
Taigi išvados tokios daktarės nuostabios, gimdymą dabar prisimenu kaip nuostabiausią dalyką...
Beje, visą laiką pas mane ateidinėjo akušerė - kalbino, darė arbatą ir pan. Gydytoja turėjo gimdymą sar, tai ateidavo kai tik galėdavo taip pat