Sveikutes,reikia nuomoniu apie gyd.V Savinova is neuromedos
QUOTE(nerke @ 2008 05 11, 08:40)
Man irgi pansiai buvo pas vieną gydytoją Neuromedoje. Irgi po konsultacijos verkdavau, visai ne dėl to kad kažką užkabino, o dėl to kad už 20 min sumoki 60 lt ir net susidomėjimo tavo problema nematai 
pas ka cia taip?
Na as viena karta bv pas Savinova,ispudi gera paliko 
reikia jau ir mum problemas spresti,gal mes dar jauni,bet mane jaudina tai kad mes nesprendziame problemu,kad ir kaip as noreciau 
jis bijo sneketis... ir skaudziausia kad jis viska pripazysta,bet galu gale sako kad toks jau jis yra.... 
juk taip negali but? as pati matau kaip stengiuosi patyleti kartais, be reikalo nekelt konfliktu....sutiko net pas psichologa eiti,tai va ir ieskau kokio gero Kaune...padekit....
jis bijo sneketis... ir skaudziausia kad jis viska pripazysta,bet galu gale sako kad toks jau jis yra.... juk taip negali but? as pati matau kaip stengiuosi patyleti kartais, be reikalo nekelt konfliktu....sutiko net pas psichologa eiti,tai va ir ieskau kokio gero Kaune...padekit....
mergaitės bet neuromedoje kainos tai neduok dieve, sakykit kiek žmogus turi uždirbti kad 500-600 galėtų laisti sau nueiti pas psichologą
As Neuromedoje lankiausi pas Alseikiene ir dar pas kazkokia psichoterapeute, bet man nepatiko. Nes jos tik vaistus kisti moka..As norejau gydymo pokalbiais,gilinimaisi i mano problemas ir sprendimo,o jos tik antidepresantu prirase,paskui po menesio ateini ir klausia kaip jauties,pasakai kaip jauties,tada vel priraso ir taip pasaka be galo.. nei klausia apie problemas nieko..nezinau gal cia taip visur daroma,gal taip reikia,bet man chemijos kimstis nepatiko
QUOTE(Indruse @ 2009 01 16, 14:08)
As Neuromedoje lankiausi pas Alseikiene ir dar pas kazkokia psichoterapeute, bet man nepatiko. Nes jos tik vaistus kisti moka..As norejau gydymo pokalbiais,gilinimaisi i mano problemas ir sprendimo,o jos tik antidepresantu prirase,paskui po menesio ateini ir klausia kaip jauties,pasakai kaip jauties,tada vel priraso ir taip pasaka be galo.. nei klausia apie problemas nieko..nezinau gal cia taip visur daroma,gal taip reikia,bet man chemijos kimstis nepatiko
Vaikstau pas Savinova psihoterapija,ir be jokiu vaistu,leidzia pati pasirinkti,ar geri vaistus,ar nori psichoterapijos.As einu kas savaite,moku 69 lt
labas vakaras
Prisijungiau prie sio puslapio visai neseniai, nes norisi su kuo nors pasidalinti savo mintimis, o gal tiksliau vargais.
Istikruju nezinau nuo ko pradeti? Kartais atrodo, kad galeciau parasyti savo gyvenimo apmastymu knyga. Jauciuosi vis artejant trisdesimtmeciu prieinanti "liepto galo". O esme tame, kad mane kankina nepasitikejimas savimi ir kuo toliau tuo jis tik auga. Daznai pamastau apie tai ir ieskau to priezasciu ir viena is tokiu manau yra mano mamos griestas auklejimas. Ji visada norejo, kad as buciau ideali ir todel niekada jai neitikdavau: nepakankamai gerai mokinaus, nesutvarkydavau namu taip kaip jai atrodytu gerai. Visada rasdavo prie ko prisikabinti, atrodo, kad girdziu is jos tik kritika. Man buvo vos 8 metai, o sesei vos 1,5 m, kai avarijoje zuvo mano tevas. Mama liko su dviem mazom dukrom ir dar turejo priziureti savo senstancia mama. Jai buvo tikrai labai sunku, nes dar turejom soda, kuri reikejo priziureti. Mama atidave savo gyvenima savo dukroms ir tikriausiai del to tikejosi tureti pasididziavima, bet taip netapo. Su kiekviena mamos kritika, o veliau ir kitu zmoniu manyje augo nepasitikejimas savimi. As jauciuosi nieko nesugebanti, nes ka bedarau visada sulaukiu priekaistu. Dar vienas svarbus faktas, kad mes su mama buvom ir tebesam pakankamai artimos. Taip tikriausiai susikloste, kad tevui zuvus mamai reikejo su kuo nors pasitarti ir ji pasirinko mane. (mano mama vienturte) Laikui begant, tai tapo neinauda mums abiems. As perdaug pasakau mamai ir ji mane kritikuoja arba pergyvena, jei mes susipykstam ir as nutariu kuo maziau atvirauti, ji mane kaltina nebendravimu. Siuo metu ji gyvena viena, nes mes su sese isvaziavom studijuoti i skirtingus miestus, todel jai liudna ir norisi pasikalbeti. As jai patariu susirasti drauga, tuomet su laukiu dar daugiau priekaistu kaip as galiu taip sakyti, juk dukros neatstos joks vyras. As jai duodu toki patarima, nes suprantu, kad mama mane zlugdo, as turiu atsiriboti nuo jos ir gyventi savo gyvenima, bet......
Istikruju nezinau kaip pasielgti, nes mano nepasitikejimas savimi jau labai giliai issisaknijas. Man jis trukdo susirasti geresni darba, bendrauti su draugais, susirasti drauga, as tiesiog bijau zengti zingsni ir geriausiai jauciuos viena, kai joks zmogus negali mane sukritikuoti.
Buvo metas kai nuejau pas psichologa, bet tuo metu as jauciausi dar siek tiek geriau ir jis man nepripazino depresijos, israse silpnu antidepresantu ir tiek. o man taip norejosi jau tuomet pokalbio, diskusijos. Tuo metu as dirbau viename darbe, kur tekdavo dirbti ilgus virsvalandzius, bet gaudavau nebloga atlyginima. Direktorius kaip niekad pasitaike nesiskaitantis su zmonemis. Ir vel tikriausiai likimas man pakiso koja, kad sutikau tokivirsininka, kuris sugedavo "sumalti mane i miltus". Siuo metu, galiu dziaugtis darbu, nes einu i darba nedrebedama ir nebedirbu virsvalandziu, taciau daugiau niekas manes nedziugina. Mama man kartais patare pasiimti atostogu, pailseti, bet as zinau, kad man tai nepades, as noriu eit i darba, dirbdama pamirstu savo problemas, su kolegomis bendrauju apie ora
ir stengiuosi nieko nepasakoti apie save, nes jie pajaus mano silpnasias vietas ir manimi ims naudotis.
Dar tikriausiai ilgai ilgai galeciau testi si laiska, bet siam kartui uzteks. Tiesiog noreju tai parasyti ir labai lauksiu komentaru. Gal but isgirsiu koki gera patarima, o gal but ir gera psichologa kas nors rekomenduos.
Tiesa, kai kam gal kils klausimas kodel as iki siol nesikreipiau i psichologa, o todel, kad bijojau prisipazinti sau, kad man reikia pagalbos, atrodo, jei kas nors suzinos, tai busiu jau pazymeta.
Prisijungiau prie sio puslapio visai neseniai, nes norisi su kuo nors pasidalinti savo mintimis, o gal tiksliau vargais.
Istikruju nezinau nuo ko pradeti? Kartais atrodo, kad galeciau parasyti savo gyvenimo apmastymu knyga. Jauciuosi vis artejant trisdesimtmeciu prieinanti "liepto galo". O esme tame, kad mane kankina nepasitikejimas savimi ir kuo toliau tuo jis tik auga. Daznai pamastau apie tai ir ieskau to priezasciu ir viena is tokiu manau yra mano mamos griestas auklejimas. Ji visada norejo, kad as buciau ideali ir todel niekada jai neitikdavau: nepakankamai gerai mokinaus, nesutvarkydavau namu taip kaip jai atrodytu gerai. Visada rasdavo prie ko prisikabinti, atrodo, kad girdziu is jos tik kritika. Man buvo vos 8 metai, o sesei vos 1,5 m, kai avarijoje zuvo mano tevas. Mama liko su dviem mazom dukrom ir dar turejo priziureti savo senstancia mama. Jai buvo tikrai labai sunku, nes dar turejom soda, kuri reikejo priziureti. Mama atidave savo gyvenima savo dukroms ir tikriausiai del to tikejosi tureti pasididziavima, bet taip netapo. Su kiekviena mamos kritika, o veliau ir kitu zmoniu manyje augo nepasitikejimas savimi. As jauciuosi nieko nesugebanti, nes ka bedarau visada sulaukiu priekaistu. Dar vienas svarbus faktas, kad mes su mama buvom ir tebesam pakankamai artimos. Taip tikriausiai susikloste, kad tevui zuvus mamai reikejo su kuo nors pasitarti ir ji pasirinko mane. (mano mama vienturte) Laikui begant, tai tapo neinauda mums abiems. As perdaug pasakau mamai ir ji mane kritikuoja arba pergyvena, jei mes susipykstam ir as nutariu kuo maziau atvirauti, ji mane kaltina nebendravimu. Siuo metu ji gyvena viena, nes mes su sese isvaziavom studijuoti i skirtingus miestus, todel jai liudna ir norisi pasikalbeti. As jai patariu susirasti drauga, tuomet su laukiu dar daugiau priekaistu kaip as galiu taip sakyti, juk dukros neatstos joks vyras. As jai duodu toki patarima, nes suprantu, kad mama mane zlugdo, as turiu atsiriboti nuo jos ir gyventi savo gyvenima, bet......
Istikruju nezinau kaip pasielgti, nes mano nepasitikejimas savimi jau labai giliai issisaknijas. Man jis trukdo susirasti geresni darba, bendrauti su draugais, susirasti drauga, as tiesiog bijau zengti zingsni ir geriausiai jauciuos viena, kai joks zmogus negali mane sukritikuoti.
Buvo metas kai nuejau pas psichologa, bet tuo metu as jauciausi dar siek tiek geriau ir jis man nepripazino depresijos, israse silpnu antidepresantu ir tiek. o man taip norejosi jau tuomet pokalbio, diskusijos. Tuo metu as dirbau viename darbe, kur tekdavo dirbti ilgus virsvalandzius, bet gaudavau nebloga atlyginima. Direktorius kaip niekad pasitaike nesiskaitantis su zmonemis. Ir vel tikriausiai likimas man pakiso koja, kad sutikau tokivirsininka, kuris sugedavo "sumalti mane i miltus". Siuo metu, galiu dziaugtis darbu, nes einu i darba nedrebedama ir nebedirbu virsvalandziu, taciau daugiau niekas manes nedziugina. Mama man kartais patare pasiimti atostogu, pailseti, bet as zinau, kad man tai nepades, as noriu eit i darba, dirbdama pamirstu savo problemas, su kolegomis bendrauju apie ora
ir stengiuosi nieko nepasakoti apie save, nes jie pajaus mano silpnasias vietas ir manimi ims naudotis. Dar tikriausiai ilgai ilgai galeciau testi si laiska, bet siam kartui uzteks. Tiesiog noreju tai parasyti ir labai lauksiu komentaru. Gal but isgirsiu koki gera patarima, o gal but ir gera psichologa kas nors rekomenduos.
Tiesa, kai kam gal kils klausimas kodel as iki siol nesikreipiau i psichologa, o todel, kad bijojau prisipazinti sau, kad man reikia pagalbos, atrodo, jei kas nors suzinos, tai busiu jau pazymeta.
Mane taip pat mama vaikystėje kritikuodavo Manau, todėl taip pat turiu bendravimo problemų su moterimis, nes iš jų laukiu kritikos....Ir su jomis taip pat stengiuosi neatskleisti savo silpnųjų vietų, geriau pakalbėti apie orą...
Tėvas nekritikuodavo...tai turiu gerą vyrą ir šeimą. Ir iš viso palankiau žiūriu į bendravimą su vyrais, nelaukiu iš jų nei kritikos, nei dar ko nors...Moterys man atrodo labiau linkusios mane kritikuoti. Na, ir ką ...susirasti draugę ar draugių man sunku....arba nėra poreikio, nes tam neskiriu jokių pastangų.Nors kartais pagalvoju, kad būtų neblogai, bet...neigiamybės ir kritikos baimė viską nusveria. Man tik labai nepatinka, kad ir aš pati linkusi kritikuoti savo dukrą Teko lankytis pas psichologę...aš supratau iš kur mano kompleksai, kad pati juos turiu įveikti....Bet realiai padėtis lieka ta pati...bendravimas su moterimis - tai apkalbos, kritika, nemalonumai, veidmainystės ir t.t. Nors galėtų būti kitaip - pasitikėjimas, šiltas bendravimas. Turėjau keletą gerų draugių...bet ilgalaikių santykių neišlaikiau...Todėl manau, kad tai yra spraga mano gyvenime, kurios nesistengiu užlopyti, nes tai rekalauja labai daug jėgų.
Manau, todėl taip pat turiu bendravimo problemų su moterimis, nes iš jų laukiu kritikos....Ir su jomis taip pat stengiuosi neatskleisti savo silpnųjų vietų, geriau pakalbėti apie orą...Tėvas nekritikuodavo...tai turiu gerą vyrą ir šeimą. Ir iš viso palankiau žiūriu į bendravimą su vyrais, nelaukiu iš jų nei kritikos, nei dar ko nors...Moterys man atrodo labiau linkusios mane kritikuoti. Na, ir ką ...susirasti draugę ar draugių man sunku....arba nėra poreikio, nes tam neskiriu jokių pastangų.Nors kartais pagalvoju, kad būtų neblogai, bet...neigiamybės ir kritikos baimė viską nusveria. Man tik labai nepatinka, kad ir aš pati linkusi kritikuoti savo dukrą
Teko lankytis pas psichologę...aš supratau iš kur mano kompleksai, kad pati juos turiu įveikti....Bet realiai padėtis lieka ta pati...bendravimas su moterimis - tai apkalbos, kritika, nemalonumai, veidmainystės ir t.t. Nors galėtų būti kitaip - pasitikėjimas, šiltas bendravimas. Turėjau keletą gerų draugių...bet ilgalaikių santykių neišlaikiau...Todėl manau, kad tai yra spraga mano gyvenime, kurios nesistengiu užlopyti, nes tai rekalauja labai daug jėgų.
QUOTE(klaidu @ 2009 01 23, 21:41)
labas vakaras
Prisijungiau prie sio puslapio visai neseniai, nes norisi su kuo nors pasidalinti savo mintimis, o gal tiksliau vargais.
Istikruju nezinau nuo ko pradeti? Kartais atrodo, kad galeciau parasyti savo gyvenimo apmastymu knyga. Jauciuosi vis artejant trisdesimtmeciu prieinanti "liepto galo". O esme tame, kad mane kankina nepasitikejimas savimi ir kuo toliau tuo jis tik auga. Daznai pamastau apie tai ir ieskau to priezasciu ir viena is tokiu manau yra mano mamos griestas auklejimas.
Prisijungiau prie sio puslapio visai neseniai, nes norisi su kuo nors pasidalinti savo mintimis, o gal tiksliau vargais.
Istikruju nezinau nuo ko pradeti? Kartais atrodo, kad galeciau parasyti savo gyvenimo apmastymu knyga. Jauciuosi vis artejant trisdesimtmeciu prieinanti "liepto galo". O esme tame, kad mane kankina nepasitikejimas savimi ir kuo toliau tuo jis tik auga. Daznai pamastau apie tai ir ieskau to priezasciu ir viena is tokiu manau yra mano mamos griestas auklejimas.
Sveika,
skaitydama tavo žinutę supratau, kad tai, ką jauti dabar, kaupėsi labai ilgą laiką ir, kad tada, kai ieškojai profesionalo pagalbos, nepavyko rasti to, ko tikėjaisi (tikėtina, kad tą kartą kreipeisi į psichiatrą, jei kalba ėjo apie vaistų išrašymą, nes psichologai negali skirti vaistų). Kiek supratau ir dabar šalia neturi žmogaus su kuriuo galėtum atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis apie savo sunkumus, ne tik kalbėtis, bet ir atrasti sprendimus.
Norėčiau padrąsinti tave pabandyti susitikti su psichologu, kuris norėtų ir galėtų tau skirti ne kažkokius vaistus, o savo žmogišką dėmesį ir profesionalią patirtį, sprendžiant tau rūpimus dalykus. Nenuleisk rankų ir nekentėk savo kančios viena.
Stiprybės
Sveiki. Gal kas nors turi patirties su Veronika Zalmiene ar Olegu dutovu. Labai reikalingi jusu atsiliepimai
