Vaikiški Kalėdiniai eilėraštukai

Koks fainas.
O man sis patinka:
ŠALČIO MIEGAS

Šaltis mokė šaltukus,
Kaip statyti tiltukus,
Kaip žodelį skiemenuoti
Ir dainelę padainuoti.

- Va, žvirbliukai ant laidų, -
Mūsų natos be klaidų,
O laidai nuo elektrinės -
Mūsų penklinės varinės.

- Prašom, do... Ak, puiku!..
Prašom, re... Kaip smuiku!..
Trečią natą, prašom balsiai...

Ir šaltukai plonabalsiai,
Senio Šalčio giriami,
Uždainavo: - Do-re-mi!..

Kūčios

Šią naktį gimė
Jėzus vaikelis.
Prie stalo meldžias
Mama, tėvelis.
Tėvelis laužo
Mums paplotėlį,
Mama dalina
Po gabalėlį.
Ačiū Tau, Jėzau,
Už dovanėlę.
Sotink ir laimink
Mūs šeimynėlę.

Kun. Stasys Yla

praeitais metais deklamavom daržely..

Kur tu gyveni seneli?
Ar labai ten šalta??
Gal turi nameli toki balta balta?
Kas lovele tau pakloja kai miegučio nori?
Kas galvele sušukuoja??
Ar mane sapnuoji?
O dabar kas man svarbiausia noriu aš paklausti??duosi gražia dovanėle?
Buvom mes geri...

Truputi paredaguotas eilerastukas - rasom laiska seneliui, o dukrytei dar tik 11 menesiu

Kiek gakejau,kiek suspejau
As siais metais paugejau
Tete giria – tai saunuole
O mamyte galva glosto
Pamyluoja, apkabina
Ir Eglute padabina
Tad dabar visi kartu
Laukiam senio su maisu!

Papildyta:
Truputi paredaguotas eilerastukas - rasom laiska seneliui, o dukrytei dar tik 11 menesiu

Kiek gakejau,kiek suspejau
As siais metais paugejau
Tete giria – tai saunuole
O mamyte galva glosto
Pamyluoja, apkabina
Ir Eglute padabina
Tad dabar visi kartu
Laukiam senio su maisu!

gal galite parašyti eilėrašuk apie ledinuką?

Ledo rūmuose nuo seno,
Senis Šaltis sau gyveno.
Ir turėjo jis anūką,
Šaltanosį Ledinuką....

LEDINUKAS

Ledo rūmuose nuo seno
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką.

Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs, nesustiręs
Bet kur eina, ten ir girias:

Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus,
Kiškį piškį užpustyti,
Ežį kežį užmigdyti.

Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau.

Miega varlės pūstažandės
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas? Aš ir mešką,
Kai paspaudžiu - šonai braška...

Visą žemę, jei norėčiau
Aš sušaldyti galėčiau!

Vienąkart per sniego pūgą
Šaltis vedasi anūką,
O anūkas Ledinukas
Rateliu su snaigėm sukas.

Žiūri - važy sėdi ponas,
Nuo arielkos net raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius, ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.
Šast anūkas Ledinukas
Ir po zebrų kailiais brukas:
Šaltanosis, šaldo poną
Šąla, bąla pono nosis...
Ir nuo rankų ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.

- Na matai, - anūkas girias,-
Ar, seneli, aš ne vyras:
Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus.
Zuikį puikį - užpustyti -
Ežį kežį - užmigdyti
Ir sušaldyt storą poną,
Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau...

- Na jau, na! - jam Šaltis sako. -
Dar tau girtis neužteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk - tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
- Chi! - nusijuokė anūkas. -
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietį! Jeigu mešką,
Kai paspaudžiu - šonai braška.

Pasigyrė, na ir dumia
Pas valstietį į pakrūmę.
O valstietis - malkas kerta.
Kirvis skamba. Darbas verda:
Užsimoja ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:
- U ta ta! Karšta dienelė! -
Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.

Ledinukas galvą kraipo.
Pasižiūri. Pasišaipo.
Ir galvoja: "Tu sušalsi
Ir kirvuko nepakelsi.
Va, ir bus tada, žmogeli,-
"U ta ta! Karšta dienelė..."
Ir sutelkęs visą rūstį,
Jis pradėjo šaltį pūsti.
Kaklą rankom apsivijo.
Tuoj skrebučiai apšerkšnijo,
Tuoj ir ūsai apšarmojo,
O Šaltutis pagalvojo:
"Na, dar vieną šaltą gūsį,
Ir, vargšeli, tu pražūsi,
Suragosi kaip tas ponas,
Nuo arielkos net raudonas..."

Ir nušokęs nuo pusnyno,
Vėl jis pūsti pamėgino:
Griebia ausį, griebia nosį,
O valstietis nusikosti
Ir kiek gali stuobrį engia,
Net sušalęs kirvis spengia.

Baltas baltas tartum pūkas
Tūpsi šaltas Ledinukas -
Čiupt už kojų, čiupt už rankų
Ir į antį įsirango,
Bet valstietis nesušąla,
Tik į kelmą pleištą kala.
Šaltas sniegas žaižaruoja.
Karštas prakaitas garuoja.

Pagaliau žmogus prašneko.
- Na ir karšta čia prie trako!
Kur tas šaltis pasidėjo,
Duotų gūsį šalto vėjo.
Ledinukas net pašoko,
Vos iš apmaudo nesprogo
Ir, sutelkęs visą rūstį,
Vėl pradėjo smarkiai pūsti.

O valstietis be skrebučių
Krauna malkas ant rogučių.
Baigęs darbą, ant kelmuko
Atsisėda, užsirūko...
Pailsėjo, pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.

Senis Šaltis atlingavo:
- Kur valstietis?
- Nuvaziavo!
- Na, matei dabar, sūneli,
Ką žmogus ir darbas gali.
Tau sušaldyt žemę knieti...
Ką ten žemę! Jei valstietį
Šaldei šaldei tu prie šilo -
Ne sušalo, o sušilo...
Nors valstietis apšerkšnijo. -
Darbas šalčio nesibijo!

Baltas baltas tartum pūkas
Susimąstė Ledinukas.
Ir nusivedė per pūgą
Šaltis tylintį anūką.

/Kostas Kubilinskas/

tarp kalnu tarp baltu skrena snaige rududu

Keliu temą, gal dar kas žinote kokių trumpučių, gražučių eileraštukų 3-4 m. vaikui

BALTA

Mes išbėgome į kiemą
Ir sutikom baltą žiemą,
Žiemą žilą, žiemą baltą...
- Ar, žiemuže, tau nešalta?

- Ne, - atsakė mums žiema.
Baltą sniegą berdama.

/Kostas Kubilinskas/

* * * *

KIŠKIS

Kiškiui baisiai šalta. Kiškis be paltuko.
Kiškis į kavinę vienišas pasuko.

Kiškis atsisėdo su vaikais už stalo.
Jo maža širdelė nejučia apsalo.

Senas patefonas patyliukais groja,
O vaikai delnukais jam į taktą ploja.

Kiškis baisiai rimtas - mirkčioja ir klausos.
Kyšo iš už stalo jo pliušinės ausys.


SENIS BESMEGENIS

Ar galima iš debesų
Lipdyti senį besmegenį?
Kas sniego kalnus surideno
Iš skverų ir kiemų visų?
Debesyse žiema gyvena,
Ten balta, šalta ir šviesu...
....................................
Ar galima iš debesų
Lipdyti senį besmegenį?


SNIEGO DRUGIAI

Ant šerkšno žiedų -
sparneliai balti.
Šį rytą mieste
stogai apsnigti,
ir gatvė visa -
šviesi lyg sapne,
bet skraidom trumpai -
sutirpstam delne.
Tačiau jei vaikams
tas šokis gražus,
snieginiai drugiai
ilgai nepražus -
ant ledo gėlių,
po saule skaidria,
virš jūsų galvų
palsnosim ore...


ŠARMOS PAVEIKSLAI

Šarma teturi baltą dažą,
bet kaip gražiai ji moka piešti!
Kai naktį žvaigždės tyliai laša,
ji sidabru išrašo miestą...

Kol spinduliai dar nenutrynė
tamsiam lange šarmos paveikslų,
pro jų vainiką sidabrinį
išvysite pasaulį vaiskų...


LEDO LELIJA

Šarmos lange,
Žiemos speige
tapai snaige,
tamsoj blizgia...

O lelija
suknia nauja,
tau kasoje
šviesos gija...

Tamsioj nakty
ledu virsti
tokia skaisti,
tokia grakšti...

Tokia keista,
lyg išpiešta,
tokia balta,
tokia šalta...


LAUMIUKĖ

O mūsų ežeras nakčia užšalo,
užpustė skalbyklas - ir laumėms liūdna,
ir visos mes sušalome be galo,
nugrimzdom į pusnynų baltą dugną...

O virš lazdynų kyla baltas rūkas.
O tokio speigo prmąkart sulaukėm...
O sniegas - lyg žąsų ir gulbių pūkas,
jį verpia naktimis mažytė laumė...


PIRMAS SNIEGAS

Aš glosčiau gulbiuką, - ir baltas jo pūkas
čia driekės per žolę, medžius ir alėjas.
Prie apsnigto tvenkinio tyliai atėjus,
žiūrėjau, kaip tolumas paslepia rūkas...

Aš glosčiau gulbiuką, - ir kitą mergytę
iš tolo išvydau atbėgant per sniegą.
Mačiau, kaip kriokliai apledėję užmiega,
Ir medžių kamienai man ėmė atgyti...

/Judita Vaičiūnaitė/

* * * *

BALTAS KIŠKIO MIEGAS

Baltas baltas sausio sniegas,
Baltas baltas kiškio miegas.

Įsisupusi į tylą,
Iš nakties pūga pakyla.

Trukt - zuikutį už ausų,
Švyst - aukštyn virš debesų.

- Ai! - zuikutis atsibudo,
Nei nudžiugo, nei nuliūdo.

Auseles žvitrias pastatė...
Kas žiūrėjo, tas jas matė.


MIEGA VASAROS KELIAI

Po sniegu giliai giliai
Miega vasaros keliai.

O virš jų pūga gražuolė
Kloja žemei minkštą guolį.

Pailsėk, baltoji drauge,
Tegul vėtros ūžia, staugia.

Snaigėm galvą užsiklok
Ir miegok, miegok, miegok!


A-A-A KIŠKIO VAIKAS

A-a-a kiškio vaikas,
A-a-a neužmiega...
A-a-a vakarėlis
Tapu tapu per sniegą.

Atnešk kiškio vaikui
Sapnų pagalvėlę,
Nupiešk jo langely
Žiemos baltą gėlę.

Įkopk, vakarėli,
Į apsnigtus kalnus.
Numesk mėnuliuką
Kiškučiui į delnus.

Prižadink varpelį
Tilindi tilindi...
Lai kiškio akelės
Iš džiaugsmo suspindi.


VĖJO SLIDĖS

Nepavydžiu. nepavydžiu
Greitakojui vėjui slidžių.
Gera jam nuo kalno skrieti,
Man kvatoti ir žiūrėti.

Kas pakišo vėjui koją?
Slidės čiūžt... staiga sustoja...
Niekas kojos nepakišo -
Batų raiščiai atsirišo.


VAIKŠTO MĖNUO TARP KALNŲ

Vaikšto mėnuo tarp kalnų.
Barsto šerkšną iš delnų.

Byra šerkšnas tyliai tyliai
Ant plunksnelių žvirbliui, zylei.

Ant beržų šiltų kamienų...
Jau nėra nėra nė vieno,

Balto šerkšno neužlieto.
Bėkim į sidabro lietų.

Ir suradę aukštą kalvą,
Kūliais verskimės per galvą!


VEŽA ŽIEMĄ

Kas ten trinksi?
Nesimato!
Tai garsus beldimas ratų!

- Sniegas girgžda,
Cypia, čeža.
Vėjas ratuos
Žiemą veža.

O žiema tikra pikčiurna
Sėdi ratuose ir niurna:
- Negaliu pakęsti ratų,
Kaip jie bilda!
Oi, kaip krato!

- Dar tu skųsiesi, kad krato?
Vėjas žiemą - šlumšt iš ratų!


MIŠKE

Tylutėliai snaigės krinta,
Apgaubia skraiste pečius.

Ku omiške žvėreliai minta,
Kai užpusto takučius?

Byra ašaros kiškučiui,
Ten elniukas be mamos.

Ar ateis pas mus vaikučiai,
Pro medžius linksmai pamos?

Žvelk, stirnele, pro pušelę.
Negi nieko nematai?

Baltos pūgos, duokit kelią!
Girion atskuba vaikai.

Kas morkytę, kas kopūstą,
Gardžiai kvepia šieneliu.

Šilas tyliai atsidūsta:
- Būsiu jūsų bičiuliu.


VARVEKLIAI

Baukščiai žvalgos ilgakakliai
Nuo stogų melsvi varvekliai.

Jau pravirkt ne vienas bando.
Ko jie šįryt nusigando?

Per laukus žygiuoja kovas,
Išdidus tarytum povas.

Rankoje telegrama:
Jau pasibaigė žiema!


/Zita Gaižauskaitė/

* * * *

NAUJŲJŲ METŲ NAKTĮ

Tą naktį -
Tą ilgą vienintelę naktį -
Net medžiai vaikams
Gali pasakas sekti.

Nes žvaigždės padangėj
Dainuodamos žaidžia
Ir žaisdamos
Net ant šakų nusileidžia!

Kai medžiuose žvaigždės
Ir pasakos tviska,
Ateina Naujieji
Per žėrintį mišką.


SNINGA

Oi, kaip sninga!
Oi, kaip sninga! -
Baltume ūmai pradingo
Žolynėliai, akmenukai,
Pakalnėlės ir kalniukai.
Lauką, ežerą ir gojų
Dideli sniegai užklojo.

Lekia, lekia lengvas dūmas...
Tai baltų laukų didumas!
Tik zyliukų pėdos
Mėtos...
Oi, kaip daug
Pėdukėms vietos!..


ŽIEMA

Baltos rogės, baltas žirgas,
Baltos pasagos sužvilgo...
Rogėse - balta viešnia.
Kas tokia ji - nežinia!

- Aš esu šalta žiemužė.
Girdit? Mano pūgos ūžia!
O rogutėse netilpę
Mano vėtros gatvėj švilpia.

Baltos rogės, baltas žirgas,
Baltos pasagos sužvilgo...
Rogėse - žiema viešnia,
O iš kur ji - nežinia.

- Aš iš Šiaurės atskubėjau,
Kur ledynus laižo vėjai,
Kur nuo speigo ledas treška,
Kur gyvena baltos meškos.

Baltos rogės, baltas žirgas,
Baltos pasagos sužvilgo...
Rogėse - žiema viešnia.
Kur keliaus ji - nežinia!

-Aš dabar pas jus pabūsiu,
Lediniu kvapu papūsiu,
Kai vanduo pavirs į stiklą,
Jus pakviesiu į čiuožyklą!


ČIUOŽYKLA

Kas čia dedas? Kas čia dedas?
Aidi miškas, žėri ledas,

Vėjas stebis, vėjas ūžia:
- Kiškiai čiuožia su pačiūžom!

Eglės, snaigėm užsikloję,
Šakomis katučių ploja!

Krest! - spygliuką užpernykštį,
Kiškis čiūžt! - pagavo kiškį!

/Ramutė Skučaitė/

* * * *

SNAIGIŲ ŠOKIS

Išdabino baltos snaigės
Pievas sidabrėliais.
Žiemužėlė atkeliavo
Mūs tėvynėn vėlei.

Balto šilko snaiguolėlės, -
Tylios ir be aido, -
Tarp sumigusių eglelių
Tartum paukščiai skraido.

Jos kasdien ratelį šoka
Krisdamos ant miško.
Snaiguolėlių drabužėliai
Sidabrėliais tviska.


PAUKŠTELIO PRAŠYMAS

Kur sustoju - šaltas sniegas
Ant pilkų šakelių,
Nerandu grūdelio menko
Ant snieguoto kelio.

Gelia kojas ir snapelį,
Rieda ašarėlės;
Kaip iškęsiu aš, mažytis,
Šaltį žiemužėlės?

Pažiūrėk, šalčiu sustingo
Rudeninės rasos -
Aš po tavąjį kiemelį
Vaikštinėju basas.

Rask, vaikeli, man, sparnuočiui,
Menką trupinėlį, -
Už jį vieną tau čiulbėsiu
Visą vasarėlę.


NUO KALNELIO

Tartum vėjas švilpia rogės
Nuo kalnelio balto.
Kas jei, speigas gnybia nosį,
Truputį dar šalta.

Mes nebijom balto speigo,
Nuo kalnelio skriejam:
Pasigauti norim snaigę,
Pasivyti vėją.

Pasivysim šaltą vėją
Ten žemai, pašlaitėj.
Šokt ratelį pasikviesim
Šaltį karalaitį.

/Valerija Valsiūnienė/

* * * *

BALTAS ŠOKIS

Šalta.
Balta.
Baltu paltu
Apsivilkusi žiema
Daužo šaltu
Speigo kaltu,
Upės ledą kaldama.

Šniokščia, bėga,
Barsto sniegą,
Pėdsakus paslėpdama.
Maršką sniego
Lyg sermėgą
Patiesė baltam kieme.

Vėjo veltą
Ir suveltą
Eglę kalbina žiema,
Eglei baltą
Ir nešaltą
Kepuraitę megzdama.

Aš atbėgau
Ir per sniegą
Slidėmis skrendu... Žiema
Lekia prieky,
Nepalieka,
Baltą šokį šokdama.

Švilpia, širsta,
Nepailsta
Sniego miltus maldama.
Kai pailsta,
Plumpt - nuvirsta,
Snaudžia pusnyje žiema.

/Jonas Lapašinskas/

* * *

KALĖDOS

Kalėdos, Kalėdos! -
liūliuoja varpai,
Kalėdos, Kalėdos! -
dainuoja vaikai,

Ir žalios eglutės prie
apsnigto kelio
Viršūnes į dangų
šlamėdamos kelia.

Kalėdos, Kalėdos! -
jau eina pas mus,
Jau lanko giružę,
laukus ir namus,

Jau supa mūs širdį,
džiaugsmu ją pripildo
Ir skambanti "Glorija" sielą
mūs šildo.

Kalėdos, Kalėdos! -
varpeliai skambės
Ir gimusiam Kristui
mūs meilę kalbės,

O kūdikio meilė, kaip saulė
auksinė,
Per amžius gaivins mūsų
žemės krūtinę.


SUDIE, SENIEJI METAI

Sudie, senieji metai,
Pas mus gražiai gyvenę,
O po linksmų Kalėdų
Tuoj ėmę ir pasenę.

Jauni ir smagūs buvot,
Linksmybių daug turėjot,
Žiedų pribarstėt žemę,
Paukščiukų priperėjot.

Vaikus upely maudėt,
Daug obuolių pririnkot,
O Gruodis kai atėjo,
Sušalot ir sulinkot.

Keliaukit sau laimingi,
Naujieji jau prie durų -
Ir jie mums dovanėlių
Atneš po šimtą pūrų!

/Vytė Nemunėlis/

* * *

ŽILA ŽIEMUŽĖ

Šiaurys už lango ūžė:
Žu žu! Žu žu! Žu žu! –
Balta balta žiemužė
Atėjo pamažu...

O jos vaikučiai laukė
Su slidėmis kieme.
Žiemužė baltaplaukė
Pasakė jiems: „Eime!“

Nusivedė į kalnus
Ji daug mažų draugų, -
Ir veidukus, ir delnus
Patrynė jiems sniegu.

Dabar jiems bus nešalta,
Ir žaisti jie galės...
Žiemužę baltą baltą
Visi vaikai mylės.

/Kostas Kubilinskas/

* * *

VIDURŽIEMIS

Rytas saulę išviliojo
Iš apsnūdusių šilų.
Sidabru langai liepsnoja,
O lauke tylu, tylu...

Į mokyklą tokį metą
Iškeliaujam pusnimis.
Iš paskos saulutę matom
Riedant sniego vilnimis.

Rieda, rieda ir pakyla
Virš kalvų snieguotų.
Mūsų skruostai dega, svyla,
Net sunku alsuoti.

Žiūri žemė apsiblausus
Į takelį baltą.
Gal ir jai speiguotą sausį
Kartais būna šalta?

/Vilius Laužikas/

Kiek daug gražių eileraštukų, bet negaliu išsirinkti kokio trumpučio trimetei

Trimetei puikiai tiktųšis:
Ant vištos kojelės medinė trobelė,
Trobelėj gyvena Kaledų senelis...
Senelis kaip uoga,
Troba kaip dėžutė
Ir štai pasakėlė trumputė, trrumputė...


Maniškė pernai šitą sakė Kalėdų seneliui

Turi kiškis batukus
Tuoj jis pyškins per laukus.
Jo batukai keturi
Striuku striuku pagiry.
Šunys loja prie namų
Kiškiui piškiui neramu.
Strykt kiškelis į laukus
Ir nuspyrė batukus.
Mano abu vaikai jį mokėjo ir labai juokingai deklamavo. Bet miela buvo klausyti ir klausyti