baigiau pagaliau
Olgos Tokarczuk knygą
Bieguni ("Bėgūnai" arba"Bėgliai" ar kažkas panašaus - tuoj plačiau apie pavadinimą
. tai romanas, apdovanotas Nikės premija (turbūt prestižiškiausias literatūrinis apdovanojimas Lenkijoje).
pavadinimas - tai stačiatikių atšaka. štai ką pavyko rasti apie juos:
Бегуны не признают паспортов, отказываются от своих имен и фамилий, дабы прервать связь с гражданским обществом, воспринимают самокрещенство как религиозный догмат, чтобы никто, связанный с миром антихриста, не участвовал в крещении. Bėgūnai tiki, kad pasaulis yra blogas iki pašaknų, vienintelis būdas išsigelbėti - nuolat judėti, keisti gyvenąmąją vietą, kad blogis tavęs nepagautų (žavi mane - kuo tik žmonės nesugalvoja tikėt
visas romanas - tai daugybė ilgesnių pasakojimų apie nesugebėjimą arba nenorą įleisti šaknis ir trumpesni pastebėjimai, mintys - apie pasaulio chaosą, kelionių psichologiją, žemėlapius. kita tema - žmogaus kūnas, anatomija. aprašoma plastinacija (
Plastinacija vadinamas toks procesas, kurio metu kūne esantys skysčiai (vanduo, riebalai) yra pakeičiami sintetinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, silikonine guma, epoksidiniais klijais ar poliesteriu, kad kūno audiniai būtų lankstūs, permatomi ir t.t. Šitaip apdoroti kūnai tampa labai patvarūs ir tuo pačiu išlaiko savo natūralią struktūrą. ), organų ir kitokių dalykų konservavimui tinkamo tirpalo paieškos, fantominiai skausmai (skausmas, atsirandantis galūnėse, jas pašalinus. Skausmas gali atsirasti pašalintoje ar suparaližuotoje galūnėje. vienoje kelionėje susipažinau su mergina, kuriai buvo amputuota koja. ji pasakojo, kad skausmas tiesiog žvėriškas - norisi pasikasyti, o nėra ką). ne iki galo supratau, kodėl būtent ši tema buvo pasirinkta kaip "antraplanė", kuo ji siejasi su pagrindine. iš vienos pusės nuolatinis judėjimas, iš kitos - kūnas, bet ir siela, sėslumas, žmogaus "namai"? nežinau. juolab, kad pačios rašytojos sumanymas parodyti, koks nevienalytis yra pasaulis, kuriame gyvename; kad ne viską galime paaiškinti, suklasifikuoti.
kaip jau sakiau, čia nėra vientiso veiksmo. ir tai kartais erzino, nes iš kiekvienos papasakotos istorijos gautųsi po romaną. norėtųsi sužinoti, kas buvo toliau. tik tada jau reikėtų bent paspelioti "kodėl", o čia palikta daug vietos kiekvieno skaitytojo interpretacijoms. gal net per daug
viena tokių istorijų - apie vyrą. jo žmona ir sūnus dingsta atostogų metų vienoje Kroatijos saloje. jų ieško visi, žmonės, policija. po kelių dienų jie atsiranda. žmona sako, kad jie tiesiog paklydo, rado namelį, nutarė jame pernakvoti. ryte suprato, kad jiems ten patinka, pasiliko dar. po to grįžo. vyras vis iš naujo klausinėja, kas visgi atsitiko, negali patikėti, kad viskas buvo tik "šiaip", grįžta namo, ir visame kame, ką mato, pastebi, bando įžiūrėti paaiškinimą, ženklą. ką gali reikšti tai, kad žmona pakeitė lūpdažio spalvą? aišku, tai tiesus kelias į beprotybę. ši vyro istorija man kažkuo priminė Parulskio Doriforę. Nors pats Tokarczuk rašymo stilius... per kietas moteriai, per švelnus vyrui. Kažkas tarpinio tarp Parulskio ir pvz. Lauros Sintijos Černiauskaitės
interviu su rašytoja apie šią knygą. angliškaibaigiau