Paskutiniu metu negalėjau skirti laiko mano mėgstamam knygos formatui t.y. storam romanui, todėl po kąsnelį, po trupinėlį lesiojau esė. Rastauskas, Baranova, Radvilavičiūtė, Navakas ir dar kažkas...
Ypač nostalgiška man susirodė
K. Navako knygelė Gero gyvenimo kronikos Kaip rašo autorius , apimanti 1995 1996 Kauno bohemos gyvenimo metus. Aišku ne visi/visos gyveno bohemiškai ir tuomet, ir dabar, bet man, tuo pačiu metu aktyviai siautėjusiai Vilniuje, tema labai artima. Navakas man primena vorą, sėdintį sau kamputyje, audžiantį stebuklingų žodžių voratinklį ir laukiantį, kol paklius kokia neatsargi musė, o gal ir nuostabi plaštakė.
Paskutinėje novelėje atsakydamas menamam skaitytojui o kaipgi parašyti gerą tekstą, Navakas atsakė: man reikalingos dvi silkės porcelianinėje lėkštėje, arba, kitaip tariant, silkė ir silkė, bet porcelianinėje lėkštėje. O gal ir kitaip rašė, dabar tiksliai neatkartosiu. Žodžiu, basni Krylova.
Andrius Užkalnis Kelionių istorijos Savo istorijose autorius atvirai reiškia panieką visokiems utopistams/antiglobalistams/visų pakraipų žaliesiems/kovotojams už lygybę, tačiau pats yra nemažesnis idealistas , nes vakarietiškos gerovės išugdytas žmogus tokios knygos neparašytų. Susidariau tvirtą įspūdį, kad autorius nori išmatuoti pasaulį potyriais, kurie jam buvo uždrausti ir neprieinami pilkais tarybinės vaikystės metais. Galingi automobiliai, dideli ir sultingi amerikietiški kepsniai, brangūs viešbučiai...Jei norite išklausyti ditirambų ekonominei gerovei, skaitykite Užkalnio kelionių istorijas. Bet vis tiek jo pasakojimai mane traukia, galbūt, atvirai reiškiama meile ir nemeile šalims, kuriose jis lankėsi. O ypač meile toms vietoms, kurios ir man patinka. Tuomet, kai myli, jis užkabina ne tik glotnų paviršių, bet sugeba nerti giliau, praplėšdamas tą sluoksnį, kuris nesileidžia taip lengvai pagaunamas. Plaukikams, kurie gerai laikosi paviršiuje sunkoka nerti gilyn.
Kas dar? Per ilgąjį savaitgalį surijau beveik nekramtydama (tiesa, užsigerdama
)
naująjį Parulskio atostogų romaną Vėjas mano akys. Atvirai pasakius, nieko gero neslaukiau, bet atsipalaidavau ir supratau, kad patinka. O gal tik pasidaviau autoriaus klastingam sumanymui užliūliuoti skaitytoją ir....
Pradžia ir pabaiga labai, o vidurys kiek seklokas. Gal autoriui pačiam nusibodo regzti detektyvines pinkles, tuomet jis nusispjovė ir risčia nušuoliavo link pergalingo finalo. Tiesa, parulskiškai pergalingo. Postmodernusis Odisėjas vis tiek susimoka už nuodėmes, jei ne savas, tai savo tėvų, o gal ir svetimas. Žmonės nesikeičia, keičiasi tik laikai. Tfū, Parulskis nesikeičia...
Pastaruoju metu skaitydama knygas kažkodėl matau autorių, o ne knygą. Musėt todėl, jog skaičiau vien lietuvius ir kontekstas dažniausiai pernelyg atpažįstamas. Jaučiu, teks grįžti prie užsieniečių, todėl naujoje (senoje temoje?) registruojuos su P. Duncker "Haliucinuojantis Fuko".
oi, labas
Sveikinu visas švenčiančias ir jau atšventusias