Knygų skaitytojų klubas 67

jėga

Taip ir žinojau, kad burtažodis Frajus! privilios Brūkšniuką.

Reiktu ji dazniau kartot...

Neseniai grįžau iš koncerto ir va, kokią žinią aptikau.
Mirė Nobelio literatūros premijos laureatas portugalų rašytojas J.Saramago
http://www.lrytas.lt...-j-saramago.htm


Прощальное слово Жозе Сарамаго
http://www.lrytas.lt...-j-saramago.htm

Kokia bloga naujiena Man taip patiko jo "Aklumas"

Labas vakaras
Senokai berašiau. Ne todėl, kad neskaityčiau, ne todėl, kad nesekčiau forumo, tiesiog prasidėjo toks geras vasaros laikas, toks laisvo laiko pojūtis, kad bet koks, kad ir visai malonus, darbas - tikra nuodėmė. Tiesa pasakius, atrodo, kad tokia nuotaika apniko ne tik mane... Labai jau spėju viską, ką parašėte, perskaityti, net jeigu kompą įsijungiu kas trečią dieną.
Taigi ataskaita apie knygas.
T. Gerritsen ,,Dingusios". Įdomus, greitai suvalgomas skaitalas. Kokioj kelionėj ar lietingą dieną nepamainomas greito maisto pakaitalas. Bet turbūt visos iš šios autorės to ir tikisi.
Ami McKay ,,Gimdymo namai" pirmiausiai suintrigavo tuo, kad niekaip nesugalvojau, kokiam žanrui būtų galima priskirti, paskui - L ar ...(juk nerašysi M). Pusiau dokumentinė, pusiau grožinė, savotiškas neformatas. Gudriai sudurstyta knyga, kurioje man vis tik viršų ėmė dokumentika, t.y., buvo ne tiek jaudinanti, kiek įdomi. Jėzau, vibratorius depresijai gydyti Kaip jau daugelis pastebėjo, labai moteriška knyga.
I. Allende ,,Paula". Atvirai pasakius, Allendės buvau persisotinusi ir jau kuris laikas bibliotekoje ignoravau šią knygą. Bet skaičiau ir buvau sužavėta. Gal tokiu metu skaičiau, kai prastas stilius buvo mano kasdienybė (taisiau egzaminų darbus), bet ne vieną vakarą ji buvo tikra atgaiva. Nors autorė planavo papasakoti savo giminės istoriją, aišku, išėjo autobiografija. Pirmiausiai patiko tai, kad ji, ta autobiografija, buvo motyvuota. Kitas dalykas, kritęs į akį ir širdį, autoironija. Tai tikrai pakankamai linksmas pasakojimas, įrodantis, kad viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į pasaulį ir gyvenimą. Nustebino pasakojimas apie perversmą Čilėje, tikėjausi didesnio subjektyvumo. Perskaičius apie senelių istoriją, aprašytą ,,Dvasių namuose, vėl užsimaniau skaityti nepakartojamą pirmąją knygą. Vienu žodžiu, pozityvi knyga, kurią drąsiai rekomenduoju Allende magijos mėgėjams.
M. Johnson ,,Apkvaitę" pasiėmiau taip sau, po to taip sau padėjau, nes tos tikros narkomanų istorijos juodai nusibodo. Bet paskui kažkaip netyčia perskaičiau. Sužinojau porą naujų faktų apie narkotikus, apie vaikų seksualinį gyvenimą (pasirodo, ir toks yra). Šiaip jau rekomenduočiau paaugliams. Jeigu filmas ,,Rekviem sapnui" sukrėtė meniniu įtaigumu, tai ši knyga faktais, detalėmis. Apie kokį meniškumą čia nėra kalbos, bet tekstas sutvarkytas, skaitosi greitai ir, garbės žodis, neįsivaizduoju, kaip po tokio detalaus košmaro aprašymo gali pradėti vartoti.
Dabar skaitau (nors panašiau, kad cypinu) A. Grandes ,,Permainingi vėjai". Perskaičiau tik trečdalį, pakankamai įdomu, kad baigčiau, bet nežinau, ar tikrai pabaigsiu. Pirmiausia, knyga stora ir sunki, neįmanoma skaityti lovoje. Siužetas gana įdomus, yra psichologinių įžvalgų, bet stilius (gal vertimas, ar abu) toks pretenzingas, toks vietom sumaltas, pasakojimas ištęstas, kad nežinau, kaip čia bus...
Kol kas tiek. Rašykit, panos, netingėkit

Sveikos visos. Aš skaitau Lavastės "Skersgatvis dviems". Turiu pasakyti, kad ne mano stiliaus knyga, nors skaityti galima. Bet yra ir geresnių.
Bibliotekoje man į rankas įšoko Anonimas. Oi, oi, kas manęs laukia... Bijosiu ir skaityt. Gal.

Pati tik nuotrupas dienraštyje esu skaičiusi, bet patikimi šaltiniai dar labai gyrė R. Rastausko „Kitą pasaulį“.


Tiksliau nepasakysi – lietuvių eseistų Švenčiausioji Trejybė


Šiandien knygyne pavarčiau, bet nusprendžiau, jog kada nors labiau norėčiau G. Radvilavičiūtės naująją perskaityti. R. Rastauską gal nuo „Kito pasaulio“ reikėtų pradėti...

Tikrai išskirtinė M. Johnson ,,Apkvaitę" yra knyga, ji man patiko:)

As ta pati pajutau pasiemusi Allende "Visos musu dienos". Tik speju reikejo pirma Paula perskaityt. Skaitytk butinai ir sia. Tai savotiskas Paulos tesinys, Allendes autobiografija. Suzavejo ji mane kaip zmogus, jau ne kaip personazas.

Pagaliau baigiau skaityti Orhan Pamuk "My Name is Red" (Mano vardas Raudona). Ispudziai gana priestaringi... Bet Pamuka tikrai dar skaitysiu.

Is pirmo zvilgsnio si knyga - viduramziu detektyvas. Stambule ivyko zmogzudyste, ieskomas zudikas. Bet tai tik pasakojimo "remai", kuriu fone nagrinejamos kitos temos - islamiskojo ir vakarietiskojo meno tradicijos ir ju konfliktas, menininko identitetas, tikrojo meno esme ir paskirtis. Yra ir komplikuota meiles istorija. Pamuko stilius ir sioje knygoje nenuvilia - turtinga, poetiska, spalvinga kalba, nostalgiski pasazai, puikiai kuriama atmosfera ir nuotaika. Idomi knygos struktura - kievienas skyrius pasakojamas vis kito personazo, ir tie personazai labai ivairus, i skaitytoja kreipiasi ne tik zmones, bet ir medis, suo, auksine moneta, velnias, zirgas, Mirtis... (Man labai patiko auksines monetos ir velnio monologai.) Knygoje piesiama plati ir spalvinga viduramziu Turkijos panorama, bet man joje kazkaip pritruko... Stambulo. Kaskart is naujo nustebdavau, kai tekstas primindavo, kad veiksmas vyksta butent Stambule, o paskui vel tai pamirsdavau, atrodydavo, kad skaitau apie kazkokia tolima Rytu sali, gal pvz Persija - kol vel staiga neissokdavo is teksto kokia stambulietiska detale. Ir dar man buvo gerokai per daug islamiskojo meno temos - pradzioj buvo labai idomu, bet paskui eme viskas kartotis, ir i pabaiga jau pradejo atrodyti, kad "My Name is Red" - visai ne romanas, o tiesiog populiariai parasyta monografija apie rytietisku miniatiuru istorija, kazkodel apvilkta detektyvo rubais. Detektyvo ten, beje, tik "del kvapo", zmogzudystes motyvas nelabai aiskus (o gal tik mano vakarietiskas protas jo nesuvokia?), o pabaigoje jau nelabai ir rupejo suzinoti, kas gi tas zudikas... Ta gerokai nugeibusi detektyvine linija mano akyse knyga kiek sumenkino. Daugelio recenzentu, kuriems knyga labai patiko, argumentas, kad detektyvas sioje knygoje yra tik pretekstas, manes neitikino. Jei jau pasirinktas butent toks fonas idejoms isreiksti, tai reiketu ji itikinamiau "nupiesti". Eco stai sugebejo... taip sakau todel, kad daug kas lygina sia knyga su "Rozes vardu", mano nuomone, visai be reikalo.

"My Name is Red" - sudetinga, daugiasluoksne, ivairias temas nagrinejanti knyga, kuria, matyt, reiketu skaityti letai ir atidziai, o pavargus nuo jos - padeti i sali, kol vel kils noras skaityti toliau. Man, deja, pritruko kantrybes, ir paskutinius skyrius skaiciau greitai, noredama pagaliau pabaigti, ir tik greitosiomis perzvelgdama gausius ir ilgus pasazus apie tai, kas ka ir kada nupiese, ir kokias knygas vienas sultonas padovanojo kitam, o kokias sunaikino. Nes man jau nebebuvo idomu

Trumpai drutai - gerai parasyta knyga, idomios idejos, bet per daug istesta ir labai jau issamiai (vietomis nuobodziai) nagrinejanti islamiskaji mena. Bet jei turite kantrybes ir ypac jei domites meno istorija, skaityti verta.

Dar imetu du mane sudominusius, nors ir ne iki galo itikinusius, atsiliepimus apie sia knyga (deja, tik angliskai, bet jei kam bus idomu, sakykite - isversiu). Beje, beskaitydama atsiliepimus suzinojau, kad Pamukas savo knygu rankrascius megsta rasyti ranka - kaip ir jo artimas draugas Paul Auster. (Kazkodel man pasirode labai prasminga, kad sie du talentingi rasytojai yra artimi draugai.)

"On the surface, we have here a murder mystery set in old Istanbul. If you focus on just this story, you start to get the feeling that the author is perhaps not taking you through the most direct route to the conclusion. There are luminous sections of verbose prose, discussions on art, and the culture clash with the West, not may of which are relevant to the murder. Eventually, you may even give it up as a morass of overblown waffle. But don't. Reading this book is like undertaking a journey and like any journey, it's not about getting to the end, it's the experiences along the way. Yes, this is a murder mystery, but that's just the journey's end (and perhaps nothing more that a construct on which to hang the real ideas). Read it slowly and savour each little detour, each quirky story (life as a gold coin, anyone?), and atmospheric scenes. Also dwell on a culture where blindness is true sight, true art is the absence of creativity, and the treasures of the Ottoman empire are locked up in damp darkness to rot. This is an exploration of a culture that has echoes in today. Who murdered who? It's not important. If you rush to find out you will miss the real treasures on the way."

"You might be the kind of person who likes this novel because it is a whodunnit, or because it is a love story. You might be the kind of person who would enjoy it because of the technical and emotional impact of passages such as the significane of the positioning of a horizon line on a medieval manuscript, a significance that echoes such profound cultural beliefs that it caused wars. You may be the kind of person who would marvel at the complexity of the relationship between the two main protagonists - something on a scale of Heathcliff and Catherine in Wuthering Heights, or you might feel suddenly enriched with a subtler understanding of east-west conflict. You might enjoy the method of multiple points of view employed where everything from a coin to a drawing of a horse speaks part of the story. You could be spiritually moved by the path of past masters of islamic illumination depicted in the novel: masters who worked a lifetime by candlelight to finally go blind when 'Allah would bestow upon them the gift of blindness' a gift that allows us to see the world as god does - 'a memory of colours arising out of and disappearing into the darkness of him.' You might find yourself reading this book slowly to take it all in, the spices, the spies, the textiles, jewels, and underground bawdiness; then taking it even slower because you have to put this book down regularly just to rest in it's staggering grace and beauty. And just when you feel full you meet the gold coin who tells you why he doesn't like leaving istanbul - something to do with a preacher who once hid it in his rectum and was subsequently rodgered! You might be informed and surprised by it's exposition of sexual ambiguities in medieval Turkey. Or you might not like this book at all. But how many books could possibly cover so much ground in such little space."