Knygų skaitytojų klubas 67

tada "Dharmos valkatos"

Aha, kaip apie šitą dabar googlinu

sveikos visos
Labai senai jau esu pas Jus čia besilankiusi... Kažkaip visokie rupesčiai buvo užklupę.

Kažkada čia žadėjau ateiti papasakoti apie R.Ludlum "Čanslerio rankraštis". Taigi prieš kelias dienas aš pagaliau jį pabaigiau. (nepatinkančias knygas aš labai ilgai skaitau ). Skaitymas buvo tikras vargas. Jau senai buvau skiačiusi tokią painią knygą. Tiek daug vardų, tiek daug įvykių, kad net papasakoti būtų sunku. Antrą kartą tikrai nebeskaityčiau.
Nors bendrai žiūrint...geras detektyvinis filmas pagal šia knygą išeitų Idomiai ten viskas išsišifruoja.

Dabar pradėjau skaityti Shusaku Endo "Tyla". Po anos knygos ši yra tikras atsigavimas kol kas man patinka.

LUIZIANA, SU GIMTADIENIU!

Suskaiciau 2 Truman Capote noveles. The Grass Harp (Zoliu arfa?) patiko pradzia, o paskui taip ir liko nors labai grazia kalba parasytas, bet nuobodokas pasakojimas "va su kokiais keistuoliais/originalais as uzaugau". Na, gal kie persudau, yra ten ir kitu motyvu, perskaityti verta, bet gal del daug zadancios pradzios kazkiek nusivyliau. Breakfast at Tiffany's labai patiko, skaiciau daug nesigilindama, tiesiog gyvenau pasakojimu. Pagrindine heroje Holly tokia" gyva", arba, kaip ji pati save vadino, laukine, tiesiog ziezirbos skrieja. Bandziau prisiminti Audrey Hepburn, bet vis pagaudavau save isivaiduojant visai kita aktore siame vaidmenyje - Carey Mulligan, jauna britu aktore.
Dar perskaiciau trumpa pasakojima "Miriam", vel gi meistriskai parasytas, beveik "siaubiakas"
JURZOLE, labai aciu uz sia knyga! Juk dar vos viena jos kampeli pakramsnojau, tiek dar ten visokio gerio liko. Vyras irgi susidomejo, ypac "Breakfast..." ir trumpais apsakymais.

Dekui dekui

Luiziana, nuoširdžiausi sveikinimai gimtadienio proga
Atsiprašau kad sveikinimai tokie vėlyvi, bet po visų savo sirguliavimų, temperatūrų tik šiandien šviesiau pasidarė.
Luiziana, parašyk man į az savo tikslų adresą, turiu tau išsiųsti skirtuką su besikeičiančiu jūros arkliuku.Atrodo tokio dar neturi Tiesa jis vokiškas, bet tik Vilniuj pirktas.

Vis tik, kadangi pasiskolinau - T. Gerritsen Dingusios. Detektyvu net nevadinčiau, būtų filmas, sakyčiau - kriminalinis trileris. Chirurgui neprilygsta, bet skaityti patogu, intriga išlaikyta, o pamiršusiems kas kieno draugė/žmona/vyras - primenama.

Mano neskaitymo periodą nutraukė smagiai suskaityta "Popiežė Joana" . Tiesą sakant, sugriaužiau ją per trejetą dienelių, iš pradžių skaitydama prieš miegą, o šiandien neatsilaikiau, pasiėmiau ryte ją į rankas ir skaičiau trejetą valandų kol visai suskaičiau. Man patiko ir pasakojimo stilius, su įpintomis intrigomis ir įdomesnėmis detalėmis, ir stiprios moters kelionė per sudėtingą vyrų valdomą gyvenimą, tikslo siekimas. Ši knyga sužadino panašių, a la istorinių ir ne tik a la knygų alkį, bet nežinau ko dabar griebtis. Vienu žodžiu, rekomenduoju ją.

Nūūūūū... Jau senokai gundausi .

Taupydama išklausiau Dostojevskio Бесы. Sakau taupydama, kadangi nuo pat pradžios buvo gaila, kad kūrinys kažkada baigsis. Žavėjo personažų gausa ir charakterių ryškumas, stulbino siužetas, paprastas ir kartu šokiruojantis. Ką dar pasakyt? Šedevras yra šedevras!
LLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLL

Lygiagrečiai vis dar skaitau Tomo Mano Užburtą kalną. Natūralu, kad lyginasi abu kūriniai. Manui trūksta action , kūrinys lėtas, monotoniškas, bet ne mažiau dramatiškas už Бесы. Ir ne mažiau vertingas. Dar nebaigiau, bet garantuotai galiu parašyti LLLLL .

Aš "Velnius" turiu originalo kalba, bent porą kartų bandžiau skaityti, bet taip ir neįveikiau. Šį kartą nutariau ją įtraukti į atostogų sąrašą ir būtinai perskaityti. T. Mano "Užburtas kalnas" keliauja į tą pačią kompaniją.
Dabar mėgaujuosi skandinaviška literatūra - G. Tunstrom "Kalėdų oratorija". Įspūdis toks, kokio ir tikėjausi, šiek tiek primena Vasmo. Labai graži kalba, lėtas pasakojimas ir skaudi tema. Mėgaujuosi ir lieku dėkinga Martux.

Pareigingai ateinu su ataskaita apie paskutines perskaitytas knygas

Virginia Woolf "The Waves" (Bangos). Sakoma, kad si - labiausiai eksperimentine is visu Woolf knygu. Gal ir gerai, kad nezinojau sio fakto, kai ja pirkau Labai grazus, poetiskas tekstas. Neiprasta pasakojimo struktura - siuzeto iprasta sio zodzio prasme nera, vien tik vienas kita keiciantys veikeju monologai. Nepaisant to, kad rislaus pasakojimo kaip ir nera, knyga skaitesi labai lengvai. Veikeju joje is viso 6, trys vyrai ir trys moterys, plius septintasis - "neveikejas", kurio balso negirdeti, apie ji kalba tik kiti, bet jis - tarsi asis, apie kuria daznai sukasi kitu veikeju mintys. Sesetukas yra vaikystes draugai, bet isoriniu faktu apie juos pateikiama nedaug, o keisciausia, kad ju ir nepritruksta. Apie save ir apie kitus tarsi nejucia, po truputi, papasakojama tuose monologuose, nors jie skirti daugiau vidinio nei isorinio pasaulio analizei. Baigus knyga, liko ispudis, kad veikeju portretai ganetinai isbaigti, ir jie tapo "savais", nepaisant to, kad apie ju "isorini" gyvenima suzinojau ne taip jau daug. Knyga padalinta i atskirus skyrius, o pries kiekviena ju idetas lyrinis intarpas, pasakojantis apie tam tikra dienos pajuryje momenta - nuo sauletekio iki saulelydzio. Kinta jura ir dangus, sviesa ir seseliai, keiciasi peizazas, o kartu keiciasi ir veikeju gyvenimas - irgi nuo sauletekio iki saulelydzio.

Man knyga labai labai patiko. Bet nerekomenduociau jos toms, kurios nemegsta savianalizes ir pezejimu (pasiskolinau Mamces termina is atsiliepimo apie "Ponia Delovej" ). Sioje knygoje nieko daugiau ir nera - vien tik pezejimai. Na dar labai grazus gamtos aprasymai O as jai neabejotinai duociau bent 10 L

Stieg Larsson "The Girl with a Dragon Tattoo" (Mergaite su drakono tatuiruote). Atidaviau duokle pasaulyje siaucianciai Larssono manijai Ir nenusivyliau. Gana neblogai parasytas, itraukiantis trileris su keletu nuobodziu intarpu. Knyga skaiciau tuoj po viesnages Stokholme, tai buvo labai smagu dar karta pavaikscioti tik pries kelias dienas aplankytomis miesto vietomis. Atomazga nenustebino (turiu omeny misles sprendima), nes nuo pat pradziu butent tokios ir tikejausi. Mergaite su tatuiruotemis neitikino - tiesiog nepatikejau jos nepaprastais ir nezinia is kur atsiradusiais talentais, ir tiek. Ir logikos pasakojimui vietomis gerokai truko. Paprastai del tokiu dalyku prie trileriu nesikabineju, bet kadangi sitas jau tapes tokia sensacija, tai savaime norisi pakapstyti giliau. Sensacijos ir aziotazo priezastys man taip ir liko neaiskios - gal tiesiog netiketa autoriaus mirtis padejo leidejams padaryti sensacija? Bet drasiai rekomenduociau sia knyga trileriu megejoms ar siaip norincioms neipareigojancio skaitymo porai vakaru. Kazkur, beje, buvau girdejusi, kad sioje trilogijoje labai daug ziaurumu - ka zinau, gal mano skonis iskrypes, bet bent jau sioje pirmojoje knygoje man ju pasirode su saiku. Yra tu ziaurumu, bet nesimegaujama jais.

Skaitydama ne karta pagalvojau, kad knyga turetu patikti laisvos meiles gerbejoms - ir ypac gerbejams. I seksa knygos veikejai ziuri labai nekomplikuotai - miega kada ir su kuo pasitaiko proga, toleruoja vienas kito meiluzius ir vienkartinius partnerius, sekso ir jausmu siukstu nepainioja, ir isvis seksas jiems - tik dar vienas fiziologinis poreikis, toks pat svarbus, kaip pvz. valgis ar miegas, bet lygiai taip lengvai pamirstamas, kai poreikis patenkintas. Labai patogus ir pragmatiskas poziuris, ane? Ir dar kilo klausimas, ar svedai tikrai geria tiek daug kavos - knygos veikejai ja geria kiekviena patogia ir nepatogia proga, ir bet kuriuo paros metu...

Romualdas Granauskas "Rukas virs sleniu". Tipiskas lietuviskas kaimo romanas. Nors gal ir netipiskas, nes apie ukio darbus ir kaimo gyvenima kalbama mazai, daugiau - apie veikeju vidinius isgyvenimus. Tai neissipildziusios meiles istorija, ir veikeju paveikslai tokie tikri, kad nei vienu zodziu, nei vienu poelgiu nesuabejoji. Ir pabaigoj net nezinai, ar gaila, kad viskas ne taip susikloste, o gal tiesiog butent taip ir turejo buti, ir nera ko gaileti? Labai graziai knygoje perteiktas zmogaus santykis su gamta, o "gamtos etiudai" man buvo beveik graziausi visame tame graziame tekste. Isvis knyga labai patiko, suteike tikra sielos atgaiva (nors ir su liudesio priemaisa) ir didziuli skaitymo malonuma.

Viena citata is knygos - apie meile
"Ne viena meile negali visa laika degti karstomis aukstomis liepsnomis. Veliau ji silpsta, gesta ir paskui virsta zarijomis. Ir butent tada mylimo zmogaus rankos turi jas apzerti siltais pelenais, tais kasdieniais pilkais rupesciais, po kuriais jos neuzges ir rusens, ir pati busi rami ir saugi, zinodama, jog bet kada tas zarijas galima ipusti, galima vel isvysti liepsna, kuri, zinoma, nebebus tokia auksta ir karsta kaip buvo, taciau degs ramiai ir ilgai, kaip dega vakaro ugnis peciuke, skleisdama aplinkui ramybe ir jaukia siluma."

Dabar jau gerokai isitraukiau i Stef Penney "The Tenderness of Wolves" (Vilku svelnumas). Kol kas patinka, o veiksmas dar tik isibegeja...


Smagu girdeti, kad kazka savo joje aptikai Apsakymu as dar neskaiciau, bet labai patiko keliones eskizai. I Sicilija dar ir dabar noriu

O "Zoles arfa" as perskaiciau viena silta vasaros sekmadieni, susirangiusi su knyga supynese sode. Gal tinkama nuotaika buvo, o gal tiesiog mano knyga, bet man labai tiko ir patiko.

Mat kaip? Man per daug "nuplaukimo" buvo.