Visiškai sutinku su Pitija nuomone.
Kas pririša ten gimdyti - tai tik daktarų-profesionalų komanda+gera aparatūra.
O POgimdyvinių palatų, personalo, aplinkos, atmosferos - net nenoriu prisiminti.
Baisu baisiausia...
Tikrai po Cezario ilgai vaiko neatnešė. Naktį atsigavau, guliu, girdisi baisus riksmas iš naujagimių sk. palatos netoliese. Ima vaidentis, kad ten būtent mano vaikas paliktas taip verkia. Jausmai juk labai užaštrinti...
Kėliausi naktį, šliaužiau į tų palatų pusę, ant posūkio suklupau... Seselės prišokusios bartis: jums negalima ir t.t. Aš joms atgal: "tučtuojau atiduokite man mano vaiką!" visur ašaros. Žodžiu...
Ten supratimo, paguodos ar palaikymo - 0.
Nors antrą kartą ir pati taip nesielgčiau. Iš visko juk gyvenime mokomasi.
Iš principo ir nuo mamos priklauso - kaip ji elgsis tam tikroje, kritiškoje situacijoje.
Bet prisiminimai tikrai kraupūs.
Karo lauko ligoninė
