Sugyventines

Na i jusu pamastymus nelendu, zinu kad buna visur ir visokiu atveju, bet man pries akis kaip tycia pasitaiko butent toki, kad ir si tema aktuali pasidaro ir save bandau isivaizduot vienoj ar kitoj situacijoj taigi galiu pasidalint savo draugiu patirtim. Viena visa laika labai norejo leliuko, zinoma drauga turejo, na ir ka is antro bandymo pavyko, leliukas vestuves valio viskas grazu. Praejo metai na ir prasau mete mokslus, sedi viena namie uzsidarius su vaikeliu, draugu beveik neturi nes persikele pas vyra gyvent, o draugas atsiprasau vyras naktim negrysta pries savaite pati geriausia drauge i vestuves savo pakviete nu siaubas nors pries dvi svaites suzinojo savo drauga turint kita, dabar jau kelia vestuves gal tikedamasi kad jos viska isgelbes, nors garantuoju kad nutiks ta pati istorija... Atsiprasau jei ne i tema cia buvo, tik tiesiok nesuprantu kodel kai kuiom ( siame atveji mano draugem) jau netinka tas sugyventines statusas, kodel daro tokias klaidas ir uzsikrauna sau bereikalingu rupesciu gyvenime...

jos naiviai tiki kad tapusios žmonomis pradės daugiau reikšti, jas labiau mylės ir vyrai pasikeis va todėl ir sakau kad ne nuo statuso žmonių santykiai ir atsakomybė priklauso

Labai daug yra merginų, kurioms desperatiškai reikia to žiedo. Ir tikrai labai daug iš tokių teko girdėti, ai, nu kam tos vestuvės. Nes jos jaučiasi nepilnavertės.

Aš jaučiuosi pilnavertė. Turiu savo gyvenimą, turiu žmogų, šalia kurio gera užmigti. Ir neišpila prakaitas pagalvojus, kad gal mes kada nors išsiskirsim. Žinau, kad išgyvensiu tai. Tai kam dabar be reikalo tempti jį prie altoriaus? Vien todėl, kad mes jau tiek metų kartu? Nereikia man vestuvių. Aš, asmeniškai, jomis netikiu.

Aišku, kada nors, kai turėsiu vaikų (nežinau kada, nes jau būtų visai tinkamas laikas pagal kitus ir pagal standartus, bet abu mes jų nenorim), tai norėčiau, kad jie augtų šeimoj. Vaikai man yra vienintelis dalykas dėl ko reikėtų tuoktis.

Manau, jei žmonės gyvena kartu labai ilgai nesusituokę, tai net parodo artimesnį ryšį tarp jų (kartais), nes nesusituokus juk lengviau išeiti. O jie vis yra kartu...

Bet viena jau pasimoke dabar antra ta pacia klaida, naiviai tiki... Nors jos geriausios drauges, gaila man ju abieju Santuoka tik tikrai subrendusiems ir tiksliai zinantiems ko jiems reikia is gyvenimo... Tik tada mano nuomone iremina tikrai tvirta dvieju zmoniu draugyste, visais kitais atvejais tai nieko nereiskia...

Labai protingai čia pasakyta

Nors faktas, tavo draugė atsakytų: aš žinau, kad man reikia jo.

Taip ir pasakytu, o as zinau kad po metu dvieju eis i atskiras puses...

1. Kai bijai visuomenės akyse viešai įsipareigot savo žmogui, toks ir artimesnis ryšys... Ar jūs dar tikit mitu, kad santuokos skirtos tam, kad santykius sugadint? Kiek abu įdeda į santykių puoselėjimą, tiek ir turi.
2. Gali rodyt ir tiesiog apsipratimą...taip gerai, kažko naujo ieškot tingiu. Kai matai n metų nedrįstančius viešai įsipareigot žmones kažkaip "iš šalies" artimesnio ryšio nesimato, greičiau atvirkščiai - kad kitoje pusėje neranda kažko, kad apsispręstų kartu eiti per visą gyvenimą. Gali rodyt ir kitą dalyką, kad vis dar kažko tikimasi rimtesnių įsipareigojimų prasme ir laukiama laukiama...
Ne apie štampukus ir ne apie žiedelius kalba. Kalba apie viešą pasiryžimą (kas ir išreiškiama santuokos metu) su žmogum per gyvenimą eit kartu. Jei yra poreikis, kad santykiai būtų žinomi "tik mums", kad ir kaip vartyt, reiškia nėra dar brandos tuose santykiuose. Santuoka ne meilės "žudymui" skirta...Kodėl jos reiktų vengti (ir dar pateikinėti kaip kažkokį privalumą), jei manaisi su žmogum sieti ne savaitę, ne metus savo metus, o gyvenimą? Kodėl bijot prieš visus stot kaip sutuoktiniams?
O žiedeliai, popierėliai tik tą pasiryžimą eit per gyvenimą kartu žymi, nereikia apversti ir jų pateikinėt, kaip visų santuokų esmės.
Meilė man kur kas labiau susijus su sugebėjimu aiškiai įsipareigot, o ne n metų trypčiojimu "jausmus įrodinėjant".
Aš ne už skubotas santuokas. Greičiau apskritai prieš šeimos žaidimus ir imitacijas. O n metų tempimas vaizdelį "iš šalies" (man) tik graudesniu daro. Tempia tempia, tempia tempia ir niekaip negali pasiryžt. Kam imituot šeimą, jei tos šeimos nesinori...na kam? Kažkam (ypač visokiem gyvenimo susimetus skeptikam) norisi įrodyt, kad jausmai tikri ir tempsit ir ilgiau? O kas trukdo savo santykius puoselėt susituokus? Popierėlis? Ar žiedukas?

+2010 09 21, 20:58-->

+2010 09 21, 20:58-->
Na kai aš matau susituokusias poras, kurių vyrai laksto į kairę ir į dešinę, o moterys žiūri į juos pro dešimtis rožinių akinių, ne kitaip, tai nuoširdžiai sakau, juokinga man ta santuoka.
Žinau vienintelę porą, kurie yra man gražios santuokos pavyzdys. Ir tai jų dukra kažkada pasakė: kad tu žinotum kiek tėtis jaunas lakstė ir kiek mama jam atleido...
Kam man to reikia? Apgaudinėti save ir kitus?
Mes ir neapgaudinėjam neįrodinėjam KITIEMS: va, žiūrėkit, mes mylim vienas kitą, NES tuokiames
O gyvenam sau

Iš jūsų žinutės galima suprasti, kad susituokę apgaudinėja, o nesusituokę - ne. Nebent "apgaudinėjimu" laikote būtent lakstymą pas kitas, turint oficialią žmoną.

na nereik suapvalinti visko... dave viena pvz kodel jai santuoka nera dideles meiles ir pagarbos garantas....

o jus jau taikot jos pasakyma kaip visuma.

as asmeniskai irgi nelabai pazistu sutuoktiniu poros ,kuri sakytu,kad santuoja ju rysi paverte stipresniu,geresniu, svarbesniu.

Na kai aš matau susituokusias poras, kurių vyrai laksto į kairę ir į dešinę, o moterys žiūri į juos pro dešimtis rožinių akinių, ne kitaip, tai nuoširdžiai sakau, juokinga man ta santuoka. Va labai teisingai pasakyta